Turbūt daugelis bent iš vaikystės metų pamena, kaip Velykų sekmadienį iš bažnyčios grįžę artimieji miegalius keldavo plakdami ką tik pašventinta verba ir sakydami: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol suluš. Po savaitės Velykos, linkiu sveikam jų sulaukti“. Tikėti, kad taip išplaktas žmogus visus metus bus sveikas, galima arba ne, bet miegai užkluptajam tikrai išlakstydavo.
Paskutinis sekmadienis prieš Velykas daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu. Tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę diena. Tą dieną minios žmonių Jėzui po kojomis klojo palmių šakeles ir šaukė „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu“.
Biblijoje minimas po Kristaus kojomis klojamas palmių šakas Lietuvoje simbolizuoja kadagio šakelės ar iš įvairių žolynų surištos verbos.
Anksčiau manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“, nes neturintiems verbos velnias įkiš palaikyti savo uodegą. Moterys ant savo verbos dar raudono siūlo užvyniodavo. Tikėta, kad tuo siūlu per rugiapjūtę apsirišus juosmenį, šis neįskausiąs.
Verbų šventinimo tradicija Lietuvoje gyvuoja jau ne vieną šimtmetį. Tikima, kad bažnyčioje Verbų sekmadienį pašventintos verbos ar kadagių šakelės, laikomos namuose, apsaugo juos nuo žaibo, suteikia visai šeimai sveikatos, pasėlius saugo nuo ledų krušos ir graužikų, leidžia užauginti gausų derlių.
Tradicija iš įvairiausių žolynų rišti verbas kilusi Vilniaus krašte, kur jų pynimo patirtis perduodama iš kartos į kartą. Žemaitijoje, Suvalkijoje ar Aukštaitijoje Verbų sekmadienį į bažnyčias nešama verba – tai tik kadagio šakelė, kartais papuošta kokia išsprogusia medelio šakele ar sausu žolynu. Tik Vilniaus apylinkėse Velykų sekmadienį bažnyčion anksčiau būdavo nešamos kitokios verbos – kruopščiai supintos iš gausybės žolynų, būtinai su smilgomis padabinta viršūne.
Vis dėl to šie unikalūs, dažniausiai vienas į kitą net nepanašūs kūriniai iš žolynų sužavėjo ir kitų Lietuvos regionų žmones, dabar jos pinamos ne tik Vilniaus krašte.
Prieš Velykų sekmadienį Panevėžio miesto centrinėje turgavietėje radome ne vieną moterį, šalia krūvelės kadagių šakelių pardavinėjančią ir savo rankomis pagamintas verbas. Viena jų, 73 metų Danguolė Anelė Mikėnienė pasakoja, kad iš tiesų jos giminėje tradicijos pinti verbas nebuvo. Verbų sekmadienį Aukštaitijoje į bažnyčią šventinti buvo nešamos tik kadagių šakelės. Tačiau kadaise gavusi dovanų tikrą Vilniaus krašto verbą, panevėžietė ne tik labai ja grožėjosi, bet ir pati pamėgino kažką panašaus nupinti.
Pomėgis taip įtraukė, kad moteris vėliau specialiai darže ėmė auginti augalus, tinkančius verbų pynimui, įvairių žolynų kiekvieną vasarą išeina skinti į pievas.
D. A. Mikėnienė tik apgailestauja, kad panevėžiečiai šiemet ne itin dosnūs. Suprasdama, kad žmonės neturi pinigų, verbas pynėja pardavinėja vos po 4-5 litus, pigiau nei praėjusiais metais, tačiau pirkėjai verčiau renkasi šakelę kadagio, kainuojančią nuo 20-30 centų.
Tame pačiame turguje verbomis prekiavusi 60-metė panevėžietė Irena Kriauzienė taip pat pastebėjo, kad dauguma pirkėjų mieliau pirko kadagio šakeles. Ne pirmus metus ir kadagio šakelėmis, ir savo pintomis ryškiaspalvėmis verbomis prekiaujanti moteris mano, kad aukštaičiai labiau linkę laikytis iš protėvių perimtų tradicijų, todėl į bažnyčią Verbų sekmadienį mieliau neša kadagio šakeles.
Iš Anykščių rajone gyvenančios sesers sodybos atsivežusi krūvą apgenėto kadagio šakų, I. Kriauzienė dalį jų papuošė, surišo į puokšteles kartu su įvairiomis smilgomis, spalvotais kermėko žiedais. Už tokią dailią puokštelę moteris prašė dviejų litų. O pirkėjų paklausta, kiek kainuoja nepuošta šakelė, linksmo būdo pardavėja paaiškindavo: „Kiek negaila“.
Iš anksto nepasirūpinę verbomis žmonės jų gali nusipirkti ir Verbų sekmadienį – prie dažnos bažnyčios tądien pardavinėjamos įvairios verbos ir puokštelės su kadagiais.