- Atleiskite, jei pirmasis klausimas jus įžeis. Ar žmogus iš Kubos, kurią daugelis Vakaruose nelaiko laisva šalimi, gali kalbėti laisvai, be vidinės cenzūros?
- Esu aktorė, ne politikė, todėl galiu kalbėti laisvai. Tačiau man nepatinka kalbėti apie politiką, nors manęs nuolat kas nors apie tai klausia. Kažkodėl visuotinai manoma, kad kubiečiai turi kalbėti apie politiką, sistemą, tačiau man daug labiau patinka šnekėti apie meną.
- Tarybų Lietuvoje, kuri taip pat buvo pastatyta ant socializmo ideologijos, menininkai turėjo du pasirinkimus – kurti sistemai nekenkiančius darbus arba laisvai kurti pogrindyje. Kaip yra Kuboje?
- Negalima lyginti Kubos ir Lietuvos istorijos. Nes Kuboje revoliuciją (1953-1959 m. revoliucija, kuri atvedė į valdžią komunistus su Fideliu Castro priešakyje. - G.P.) sukėlė patys žmonės, kurie norėjo pakeisti sistemą. O jūsų šalis buvo okupuota.
Būtent po revoliucijos Kuboje intelektualai pagaliau įgavo teisę laisvai kalbėti ir veikti. Pavyzdžiui, mano vyro (garsaus režisieriaus Tomo Gutiérrezo Aleos. - G. P) filmai, ypač „Žemuogės ir šokoladas“, buvo labai kritiški sistemos atžvilgiu. Buvo 1968-ieji, pati revoliucijos euforija, o filme „Žemuogės ir šokoladas“ buvo klausiama, kaip visa visuomenė gali klausyti vieno žmogaus.
- Bet Kuboje menininkai nėra laikomi grėsme sistemai?
- Gali būti prieštaravimų tarp valdžios ir menininko, tačiau jeigu menininkas yra stiprus ir talentingas, jis ras, kaip išsakyti savo mintį. Mūsų šalyje tikrai sukurta daugybė valdžiai kritiškų darbų. Tačiau mus nuolat lydi klausimai, ar Kuboje egzistuoja cenzūra. Pasakysiu jums štai ką – Kuboje patys režisieriai montuoja savo filmus, o ne prodiuseriai, kaip tai daroma Amerikoje.
- Kitame jūsų vyro filme „Guantanamera“, kuriame vaidinote ir jūs, piešiama itin absurdiška besąlygiško paklusimo valdžios instrukcijoms scena. Siekiant, kad kiekviena valstija neviršytų nustatytos degalų kvotos, į kitą salos galą gabenamas karstas su numirėliu kertant valstijų sienas perkeliamas vis į kitą automobilį. Kokios dar valdžios numatytos taisyklės Kuboje jums kelia juoką ar atrodo absurdiškos?
- Visos taisyklės yra absurdas (garsiai kvatoja. - G. P.). Visoje Lotynų Amerikoje gyvenimas yra absurdas. Iš to gimė visi Gabrielio Garsios Marquezo romanai.
- Šią savaitę Kuboje lankėsi popiežiaus Benediktas XVI. Kuo šis vizitas svarbus Kubai? Ar jis gali prisidėti prie kokių nors pokyčių?
- Kubiečiai labai religingi žmonės, o katalikai vieningi su išpažįstančiaisiais įvairius iš Afrikos kilusius tikėjimus. Todėl daugybė žmonių vyko pasiklausyti popiežiaus, kaip tai darė prieš 14 metų, kai Kuboje lankėsi Jonas Paulius II. Netgi valdžios požiūriu, religija yra tautos cementas.
Tačiau Benediktas XVI pareiškė, kad nesusitiks su disidentais, kurie sudaro tik nedidelę Kubos gyventojų dalį.
- Neseniai teko lankytis Puerto Rike, kur išgirdau apie Kubą sakant, kad tai tokia pati nuostabi šalis kaip Puerto Rikas, tik žmonės dar laimingesni. Gal iš tiesų Vakaruose susiformavo labai klaidingas Kubos įvaizdis?
Tikrai nemanau, kad esame nelaimingi. Aišku, yra krizių, kaip ir kiekvienoje šalyje, ir mes esame prie to pripratę.
Keliaudama po Lotynų Ameriką matau, kaip 9-10 metų vaikai visko prašinėja gatvėje ar jau dirba, o Kuboje vaikai eina į mokyklą, lavinasi. Mums garantuojama nemokama medicina. Ir tuomet tikrai galvoji, kad nesame nelaiminga tauta.
Žinoma, nereikia neigti, kad nėra problemų.
- Ko palinkėtumėte Kubai?
Norėčiau, kad mano šalyje ir toliau plėstųsi pilietinė visuomenė.