Energetikos ministro pasakymas, kad šiuo klausimu Seimas yra kompetentingesnis už visuomenę, neabejotinai iškart daug žmonių paskatino apsispręsti už referendumo iniciatorius. Valdžios požiūris į pastaruosius kol kas atsainus: nepasisekė kitos panašios iniciatyvos, užslops ir šita. Gal būt, bet daug žmonių yra nepatenkinti informacijos akivaizdžia stoka ir net įtaria premjerą gudraujant.
Jeigu kitą mėnesį Vyriausybė, Energetikos ministerija, vengs pateikti visuomenei reikiamus paaiškinimus, reiškia juos galbūt planuojama skubomis „pakišti“ politikams pačioje Seimo kadencijos pabaigoje, kad niekas nespėtų susigaudyti ir nebebūtų kelio atgal.
Neatmestina, kad atominės elektrinės šalininkai taip pat pradėjo abejoti jo realumu ir paprasčiausiai ieško būdų kaip apkaltinti kitus projekto griovimu. Jau dabar socialdemokratai pareiškė, kad „nepirks katės maiše“ ir dar nežinia kaip reaguos visa opozicija, išvydusi balsuotinų dokumentų paketą likus vos savaitei iki Seimo sesijos pabaigos. Tokie manevrai Lietuvos politikams yra įprasti ir šia taktika gali būti pasinaudota dar kartą.
Dažniausiai panašaus gudravimo kelio pradžia būna bendros kalbos apie grėsmes valstybei. Taip vyksta ir šiuo metu. Vyriausybės darbo ataskaitoje nedviprasmiškai pabrėžiama, kad pagrindinė grėsmė Lietuvai yra energetinė priklausomybė nuo Rusijos.
Apie ją kalbama ir išviešinti ruošiamame VSD dokumente. Tai sveikintinas dalykas. Apie energetinę priklausomybę nuo Rusijos jau kalbama dvidešimt metų. Visai Europai akivaizdu, kad Lietuva yra tapusi energetine sala, toje pačioje sistemoje, kurioje ir buvo daugelį metų ir dar papildomai su dviem Rusijos finansuojamais atominių elektrinių projektais pašonėje. Pastarųjų realumo mūsų vyriausybė jau nebeneigia.
Tai šiokia tokia pažanga. Ką dar naujo sužinojome per du dešimtmečius? Kad Rusija aktyviai domisi visais mūsų energetikos projektais ir nieko prieš pakišti žvalgybos parengtą koją nepatinkantiems? Menka naujiena. Lietuvos gyventojas, girdėdamas metų metais atrajojamas tas pačias frazes, gali tik skėsčioti iš bejėgiškumo rankomis.
Tai, ką šiuo metu Vyriausybė turi paaiškinti savo piliečiams, gali suformuluoti ir vaikas: ar nauji mūsų valstybės energetikos projektai iš tikrųjų veda į nepriklausomybę nuo Rusijos. Elektros jungtis su Švedija, suskystintų dujų terminalas, nors yra daug papildomų , ne tik įgyvendinimo, klausimų, esminių abejonių nekelia.
Bet kaip yra su planuojama atomine elektrine? Ar tikrai ją pastačius bus garantuota nepriklausomybė nuo sistemos, kurioje dabar esame? Vyriausybė, jei nori visuomenės paramos, ir privalo kuo greičiau į šį klausimą atsakyti.
Nes kaip įsitikinome pastaraisiais metais, nuomonės net tarp specialistų yra labai įvairios ir diametraliai priešingos.
Referendumo iniciatoriai yra įsitikinę, kad pastatę naują atominę elektrinę liksime toje pačioje sistemoje, kurioje buvome ir esame. Jų nuomone, Visagino AE projektas Rusijai yra naudingas , reikalingas ir netgi skatinamas skubinant, o gal ir blefuojant, AE statybas Lietuvos pašonėje. Tai nauja versija ir mūsų vyriausybės ekspertai į ją turėtų reaguoti.
Nes Rusijos sprendimai pradėti minėtas statybas buvo labai staigūs. Man asmeniškai labai įdomu, kodėl naujos atominės statybą palaiko Darbo partija, kurios vadovo ryšiai su Rusijos valdžia nekelia jokių abejonių. Tai nėra koks nors nesveikas priešų ieškojimas. Mes negalime užsimerkti į akivaizdžią politinę realybę.
Jeigu Darbo partija taps valdančia, o tai visiškai realu, kokia tada bus energetikos politika. Provakarietiška ar prorusiška? O gal jau vis vien kokia? Kad tik lemputė šviestų. Ar ne tokio gyventojų abejingumo šiuo metu ir siekiama? Dabartiniai Lietuvos vadovai turėtų numatyti, kas jų darbus tęs. Ir ar gyventojai nebus įklampinti į finansiškai pražūtingą ir technologiškai pasenusį procesą?
Referendumo rengėjai siūlo ir patrauklią idėją: plėsti alternatyvius energijos šaltinius. Daug ekspertų tvirtina, jog tai gerai, bet nepakankama. Dabartinėmis sąlygomis gal jie ir teisūs, bet ateityje situacija gali pasikeisti iš esmės.
Viskas priklauso nuo žmogaus kūrybiškumo ir valstybės požiūrio į jį. Jeigu skirtume kur kas didesnį dėmesį mokslui, išradimams, sudarytume sąlygas jaunų žmonių iniciatyvai reikštis, gal būt ateitų metas, kada nebereiktų ieškoti specialistų kitose valstybėse, patys ir energetikos sektorių sutvarkytume. Svarstant plačiau, sąlygų kūrybai sudarymas ir yra viena didžiausių atkurtos mūsų valstybės problemų.
Politika susitelkė į biurokratinių sistemų ir su jais susijusių sluoksnių varganu palaikymu. Labai daug Lietuvos mokslininkų, iniciatyvių žmonių dirba užsienyje. Gal būt referendumas ir yra ta paskata ieškoti naujų idėjų, neprisirišti prie tradicinių elektros gamintojų monstrų ir jų bet kokią naują iniciatyvą žlugdančio biurokratinio aparato.
Nes ką iš tikrųjų reiškia gigantiški projektai? Tai visų pirma didžiulės masės pinigų ir žmonių įtraukimas į ilgametį, gal ir neblogai apmokamą, bet visiškai nevaisingą procesą, kai pasaulyje sparčiai keisis ir technologijos ir supratimas apie mus supančią aplinką.
Manau, niekam nėra paslaptis, kad atominės elektrinės statymą remia tie energetikai, kurie dešimtmečiais buvo įpratę gyventi iš tos tikrosios valstybės valstybėje infrastruktūros, iš šimtų aptarnaujančių įmonių įmonėlių, į kurias sulindus, vaizduojant esant labai reikalingais, dešimtmečiams gali nepastebėti, kas vyksta pasaulyje.
O jeigu ištiks katastrofa, visi vieningai nurodys į buvusius iniciatorius. Bet kur tada bus dabartinis energetikos ministras, premjeras, konservatoriai, prezidentė? Ko gero, net ne Lietuvoje.