Lietuviška galvijų mėsa kelią į Vakarų rinką skinasi per Šveicariją

Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos tarybos sekretorius bei neseniai įsteigtos į užsienio rinkas orientuotos kooperatinės bendrovės „Baltic Cattle“, direktorius Nikolajus Dubnikovas pasakojo apie situaciją mėsinės galvijininkystės sektoriuje ir projekto „Baltijos lankų galvijiena“ eigą.

- Ilgą laiką mėsinių galvijų augintojai galėjo džiaugtis tik savo įspūdingos išvaizdos augintiniais ir darbu. Pagaliau sulaukėte sėkmės. Kas ją lėmė?

- Mūsų verslo sėkmę visų pirma lemia produkcijos supirkimo kaina. Ne vienus metus Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės praktiškai neturėjo konkurentų iš užsienio. Tad perdirbėjai ir diktavo supirkimo kainas.

Ūkininkams palanki situacija ėmė klostytis tik tada, kai atsirado kontaktų su Turkija, kuri, perdirbėjų žodžiais, sujaukė šalies rinką, o mūsų nuomone, nustatė teisingesnes kainas. Supirkėjai turkai iš Lietuvos ėmė eksportuoti ir gyvus galvijus, ir jų skerdenas.

Bet labiau orientavosi į gyvus gyvulius, skirtus bandoms didinti, nes Turkijos vyriausybė subsidijuoja galvijienos gamybą. Tačiau Turkijos rinka nėra tokia stabili ir patikima, kad vertėtų „prisirišti“ vien prie jos.

Be to, visada yra tikimybė, kad gali kilti nesklandumų dėl gyvūnų gerovės jų kelionės metu. Turkijoje galvijai ir skerdžiami ne taip, kaip Europoje, bet vadinamuoju halal būdu, t.y. gyvam gyvuliui perrėžiama gerklė ir nuleidžiamas kraujas.

Suprantama, kiekviena tauta nori ir gali laikytis savų tradicijų. Tačiau lietuviams ūkininkams Turkijos praktika nėra itin priimtina, nes mes gyvūnų gerovę suprantame kitaip. Todėl atsiradus galimybei patekti į Europos rinką, šio šanso, be abejo, neatsisakėme.

Projektas „Baltijos lankų jautiena“ bus geras akstinas pasitempti ir mūsų mėsos perdirbimo įmonėms bei pavyzdys, kaip reikia bendradarbiauti su ūkininkais. Perdirbėjai mums ilgą laiką mokėjo tokias juokingai mažas kainas, kad gamyba neišvengiamai turėjo mažėti.

Buvome kaltinami, kad geroms kainoms gauti neužauginame „kritinės masės“ gyvulių, todėl perdirbėjai negali suformuoti reikiamo dydžio eksporto siuntų. Tačiau kaip gali būti kitaip, jeigu augindamas bankrutuoji?

Dabartiniai mūsų partneriai šveicarai – akivaizdus pavyzdys, kad ūkininkus reikia ir kredituoti, ir sudaryti su jais ilgalaikes sutartis. Deja, Lietuvoje nėra nė vienos perdirbimo įmonės, kuri būtų bent pamėginusi tai daryti.

- Kaip asociacijai pavyko užmegzti kontaktus būtent su Šveicarija – viena turtingiausių ir mitybos įpročių požiūriu išrankiausių Europos valstybių? Ir kodėl šveicarai domisi lietuviška produkcija?

- Projekto „Baltijos lankų galvijiena“ idėja gimė patiems šveicarams, kurių įsitikinimu, Baltijos šalių regionas tebėra Europos „plaučiai“, t.y. tinkamas auginti galvijus ekologijos požiūriu. Tad tenykštės 850 narių vienijančios ūkininkų bendrovės „Vianco“ vadovas Ivo Wegmannas prieš kurį laiką kreipėsi į visų trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – mėsinių galvijų augintojų asociacijas su sava bendradarbiavimo vizija.

„Vianco“ – ne kooperatyvas, bet juridiniu statusu mūsiškai uždarajai akcinei bendrovei labiau artima įmonė, kurios akcininkai yra patys ūkininkai. Tačiau nė vienas jų neturi kontrolinio akcijų paketo.

Šveicarijos rinka šiuo metu iš tiesų yra viena turtingiausių Europoje, bet kokybiškos galvijienos ji stokoja. Todėl joje, Ivo Vegmano įsitikinimu, tikrai atsiras vietos Baltijos šalyse pagamintai galvijienai. Šiuo metu 90 proc. šalyje suvartojamos galvijienos šveicarai pasigamina patys, 10 proc. importuoja.

Bet aukščiausios kokybės skerdenų dalių – išpjovos, nugarinės, kumpio be kaulo – Šveicarijoje trūksta pusės to kiekio, koks pagaminamas. Tad šveicarai galvijieną importuoja ir iš Pietų Amerikos. Tačiau didelis atstumas labai „išaugina“ kaštus. Be to, Šveicarija ypač didelį dėmesį skiria ekologijos problemoms, tarp jų ir CO2 emisijai, spręsti.

Pokalbių metu partneriai šveicarai nuolat akcentuoja, kad nuo Šveicarijos iki Amerikos 12 tūkst. km, o iki Baltijos šalių – tik 2 tūkst. km. Todėl, jų nuomone, tai vienas svarbiausių faktorių, kodėl mėsa turėtų keliauti iš Baltijos šalių, o ne iš tolimosios Argentinos ar Brazilijos.

Be to, šveicarai labai akcentuoja ir gyvūnų gerovės klausimą. Amerikos kontinente galvijai laikomi kitaip nei Vakarų Europoje. Taigi mūsų partneriai mato didžiulį potencialą Baltijos šalyse, kuriose galvijų tankumas yra palyginti labai mažas ir nekeliantis pavojaus gamtai.

Be to, jie tiki, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos ūkininkai yra pajėgūs gaminti Šveicarijos kokybės standartus atitinkančią galvijieną, kurią būtų galima parduoti ir Šveicarijoje, ir kitose ES šalyse.

- Visų trijų Baltijos šalių mėsinių galvijų augintojų atstovų grupė vykome į Šveicariją, dalyvavome mokymuose, kurių metu galėjome susipažinti su galvijų laikymo, transportavimo, skerdimo, maisto ruošimo higienos reikalavimais.

Apsilankėme mėsos perdirbimo įmonėje „Bell“, kurios 66 proc. akcijų valdo prekybos tinklas „Coop“, pagrindinis šio projekto užsakovas ir finansuotojas.

Šio tinklo parduotuvėse matėme ir vitrinas, kuriose netrukus turėtų pasirodyti ir lietuviška galvijiena su savo prekiniu ženklu „Baltic Grassland Beef“. Tarkime, Italijoje, Prancūzijoje labiau vertinama subrendusių 2-3 metų amžiaus galvijų mėsa, o šveicarai pageidauja gauti ne didesnes nei 300-330 kg svorio skerdenas.

Neseniai kontrolinį skerdimą vienoje Lietuvos skerdyklų stebėję šveicarai mūsų mėsos kokybę įvertino puikiai, tačiau Šveicarijoje reikalavimai gyvūnų gerovei, maisto ruošimo higienai yra keliais laipteliais aukštesni ir mums teks jais užkopti.

Planuojame į darbą įtraukti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą, o siekiant propaguoti projektą tarp visų šalies mėsinių galvijų augintojų, pirmajame veiklos etape numatyta Lietuvoje atrinkti keletą bendrovių ir ūkininkų, kurie taptų pilotiniais ūkiais su suformuotomis bandomis. Iš šių ūkių patirties galėtų semtis visi, norintieji dalyvauti projekte.

Galbūt iš šių ūkių būtų galima įsigyti ir veislinės medžiagos. Noriu pabrėžti, kad su šveicarais kalbama ne tik apie prekybą veislinių galvijų mėsa, bet ir apie mišrūnų. Taip pat augintojams bus organizuojamos kelionės į Šveicariją, kur mūsų ūkininkams bus demonstruojama šveicariška grandinė „nuo lauko iki stalo“.

- Vis dėlto Lietuvos ūkininkams ne sykį gyvenime įvairiais „gelbėtojais“ – tiek valdžios lygmenyje, tiek privačių firmų – yra tekę nusivilti. Ar šiuo atveju užsieniečių ketinimai tikrai rimti?

- Manyčiau, Šveicarijos partnerių ketinimų rimtumą geriausiai įrodo faktas, jog jie ėmėsi investuoti iš mūsų pusės dar neturėdami praktiškai jokios naudos. Jų lėšomis buvo finansuojama LMGAGA atstovų kelionė į Šveicariją, šiek tiek lėšų iš jų jau sulaukė ir LMGAGA.

Mūsiškis kooperatyvas „Baltic Cattle“ pirmąsias pajamas taip pat gavo už tarpininkavimą atrenkant gyvulius kontroliniam skerdimui Lietuvoje. Partneriai šveicarai jau yra numatę finansavimą projekto administratoriui pačioje Šveicarijoje ir Lietuvoje.

Svarbiausia – mūsų partneris ne koks pavienis niekam nežinomas prekybininkas ar tarpininkas, bet labai solidi Šveicarijos ūkininkų įmonė „Vianco“. Ji savo produkciją tiekia prekybos tinklui „Coop“, kuris pernai buvo pripažintas stabiliausiu pasaulyje. Jo apyvarta per metus siekia apie 78,5 mlrd. Lt. „Coop“ prekybos tinklas yra antra pagal dydį maisto ir ne maisto prekių prekybos organizacija Šveicarijoje.

Svarbiausia – šveicarai yra numatę finansinę pagalbą mūsų ūkininkams formuojant bandas – vidutinę 750 eurų paskolą įsigyjant telyčią ir 2000 eurų – bulių.

Parama būtų teikiama su 4,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis ketverių penkerių metų laikotarpiui, kreditą grąžinant užauginta produkcija. Norintieji dalyvauti projekte galės pasinaudoti šia galimybe. Aišku, nestokojant savų lėšų skolintis nebus būtina.

Bet gyvulius bus privalu auginti laikantis šveicariškų standartų. Todėl projekto dalyviai turės sudaryti sutartį su kooperatyvu „Baltic cattle“ ir galės parduoti gyvulius tik gavę LMGAGA išduotą sertifikatą, įrodantį, kad galvijai tikrai atitinka projekto reikalavimus. Žemos kokybės skerdenų „iškišti“ į Šveicarijos rinką tikrai nepavyks.

Artimiausiu laiku dėl dalyvavimo projekte mūsų kooperatyvas turi pasirašyti komercinio bendradarbiavimo sutartį su ūkininkų bendrove „Vianco“, o LMGAGA – su „Coop“ ir su kitais projekto dalyviais dėl dalyvavimo projekte.

- Augintojams bene aktualiausias klausimas: kiek gi šveicarai mokės?

- Šveicarijoje kaina yra aukštesnė nei vidutinė Europoje. Šiuo metu savo kainodaroje šveicarai mums yra numatę žemutinę kainą – 3,5 euro/kg už R3 kategorijos skerdeną ir tai, kad ji visada bus aukštesnė negu vidaus rinkoje. Beje, šveicarai labiausiai vertina telyčių mėsą, antroje vieto-je – kastruotų buliukų ir tik trečiojoje – bulių. Lietuvoje yra priešingai.

Kai tarp asociacijos narių dar tik pradėjome kalbą apie galimybę patekti į Šveicarijos ir kitų Vakarų šalių rinkas, pirmasis daugelio ūkininkų klausimas buvo: „O kiek jie duos?“ Tačiau šiuo atveju pirmiausia turime savęs klausti: „O ką mes galime pasiūlyti, ar tikrai gaminame aukščiausios kokybės produktą, ar tikrai laikomės visų gyvūnų gerovės bei kitų reikalavimų?“

Taigi pirmiausia šveicarai turi įsitikinti, kokiomis sąlygomis gaminamas jų rinkai skirtas produktas. Tuomet jie galės taikyti atitinkamą rinkodarą ir lietuvišką galvijieną pristatyti taip, kad išrankus vartotojas ją pripažintų kaip ypatingą.

Svarbu tai, kad projektas „Baltijos lankų jautiena“ mums atveria galimybę patekti į Vakarų rinkas su savo prekiniu ženklu, mat iki šiol, jei perdirbėjai lietuviškas galvijų skerdenas ir eksportuodavo, ji „ nuskęsdavo“ bendrame sraute. O tai dabar galime turėti vardinį gaminį, kurį galėtų atpažinti galutinis vartotojas.

- Ar projekto „Baltijos lankų jautiena“ eigoje numatytos galimybės investuoti Lietuvos ūkininkams? - Galbūt ateityje ir susiformuos atskira įmonė, bet bent jau projekto pradžioje tam nėra poreikio, nes esame įsteigę kooperatyvą „Baltic Cattle“, kuriame ir valdžia, ir kapitalas yra pačių Lietuvos žemdirbių rankose.

- Kada prasidės realus galvijienos eksportas į Šveicariją?

- Pirmasis mūsų „derlius“ turėtų pasirodyti jau vasaros pabaigoje. Galėsime į Šveicariją parduoti jaunesnio amžiaus buliukų skerdenas, kurių svoris neviršys 330 kg. Galvijai bus skerdžiami Lietuvoje, taigi suteiksime darbo ir mūsų skerdykloms, jei tik jos atitiks šveicarų keliamus reikalavimus.

Šiemet mūsų partneriai tikisi sulaukti 2 tūkst. skerdenų. Manau, tai per daug optimistinis variantas, nes tiek daug tinkamų, neperaugusių gyvulių tiesiog neturėsime. Bet matau galimybę dideliam proveržiui kitais metais. Viskas priklausys nuo to, ką šiemet „pasėsime“. Taigi ūkininkai turėtų imtis darbo labai aktyviai.

- Ar visa lietuviška galvijiena taip ir iškeliaus į Šveicariją?

- Tam, kad išliktų gera kaina, turi būti konkurencija ir rinkoje dalyvauti keletas „žaidėjų“. Todėl vargu ar apsimoka „prisirišti“ prie vieno pirkėjo. Šiuo metu deramės ir dėl veislinių telyčių pardavimo į Rusiją. Kadangi Rusijoje nuo šių metų trečiojo ketvirčio bus pradėtos mokėti subsidijos už įsigytus veislinius galvijus, tikimės, kad jų paklausa augs.