Mokslininkas teigė, jog išsivadavimo mitu paremtos tautinės vertybės nebesukuria paskatų kurti perspektyvią Lietuvos ateitį. Jeigu šalies politinis elitas nesuras naujų, pozityvių ateities gairių, Lietuvoje gali įvykti revoliucija, kaip praėjusiais metais arabų šalyse. Šioms mintims pritariantis istorikas Alvydas Nikžentaitis neatmeta galimybės, kad revoliucijos detonatoriumi gali tapti ir aštrėjanti kova dėl mergaitės.
„Lietuvių tautos variklis ilgus šimtmečius buvo kova su išorės priešais. Mus okupuoja, mes išsivaduojame, vėl okupuoja, vėl išsivaduojame. Taip visuomenės sąmonėje susiformavo išsivadavimo mitas, ilgą laiką veikęs pozityviai.
Tačiau dabar jis išsisėmė ir veda visuomenę į aklavietę. Nebesugebėdama gyventi anapus apgultos tvirtovės, visuomenė pati sukuria baidykles, priešus. Rėkiame, esą mus taikosi pulti Rusija arba Lenkija, ir taip gadiname santykius su kaimynais. Kai šis mitas nebeveikia, į apyvartą paleidžiami pedofilai, kurie esą įsitvirtino valdžios struktūrose, todėl nuo šių struktūrų reikia gintis, priešintis jų sprendimams“, – tvirtina istorikas A. Nikžentaitis.
Komentuodamas vokiečių politologo išvadas, kad viena išeičių iš kritinės situacijos gali būti demokratinė revoliucija, savo esme panaši į praėjusių metų pavasarį arabų šalyse kilusius antisisteminius sąjūdžius. A. Nikžentaitis pastebėjo, jog sąvoka „demokratinė“ nebūtinai suprantama pozityvia, liberaliosios demokratijos prasme.
Tai gali būti dar senovės graikų filosofo Aristotelio apibrėžta „ochlokratija“, reiškianti tamsios minios, net visuomenės padugnių valdžią.
Istorikas Alfredas Bumblauskas abejojo, ar įvykius Garliavoje galima tiesiogiai sieti su Pilėnų mitu – istoriniu pasakojimu apie tai, kaip kryžiuočių apsupti pilies gynėjai nusižudė, bet nepasidavė.
Tačiau jis pripažino, jog lietuviams būdinga savijauta gyventi priešų apsuptyje valstybę veda prie bedugnės krašto: „Mes nuolat su kuo nors kariaujame, žiūrėdami į kosmosą. Lengvai randame priešų, o draugų ir sąjungininkų – vargiai. O jei ir randame, tai trumpam, greitai juos prarandame“.
Pateikiame esmines N. Winklerio pranešimo „Lietuvos politinė kultūra" mintis
Mano nuomone, Lietuvos problema yra ta, kad naratyvinis valstybės pagrindimas netinka
politiniams šiandienos iššūkiams, todėl jis nesukuria įsivaizduojamos erdvės politiniam veiksmui
geros politinės tvarkos pagrindimo prasme.
Dabar aš aptarsiu iki šiol egzistuojančias politinės tvarkos pagrindimo užuomazgas.
1) Nacionalizmas kaip valstybę pagrindžianti idėja vis dar yra stipriausiai išreikšta. Dėl jau
aptartų priežasčių keistokai atrodo kai kurių politinių veikėjų bandymai dabartinę krizę
išspręsti dar stipresniu prisirišimu prie tautinio naratyvo.
Problemą galima išryškinti praėjusio sekmadienio eitynių pavyzdžiu. Iš vienos pusės,
nacionalistų demonstracija, taigi, tų, kurie vis dar tiki mitu. Toje demonstracijoje vyravo ne
džiaugsmas laisve, bet buvo tęsiama kova prieš svetimas įtakas („Lietuva lietuviams“) ir
ypatingai prieš tariamą homoseksualų įtaką visuomenei.
Tai yra ženklas, jog nacionalizmas neperneša paliaubų, bet reprodukuojasi per kovimąsi. Antra demonstracija buvo žlugęs
bandymas be politinio turinio džiaugtis laisve.
2) Liberalizmas, nors šiuo atveju terminas naudojamas ne politinio liberalizmo prasme. Toks
liberalizmas Lietuvoje neturi šaknų, nes autonomiško individo, kuris save supranta kaip
savarankišką, bet atsakingą visuomenės dalį, idėja nėra žinoma – nei nacionalizmas, nei
socializmas to negalėjo pagrįsti.
Liberalizmas Lietuvoje daug dažniau pasireiškia kaip rinkos išlaisvinimas nuo politinio
reguliavimo ir kaip individualių poreikių patenkinimas tos rinkos pagalba. Po
nepriklausomybės buvo lengva įvesti ekonominį liberalizmą, nes jau socializme tikrovė
buvo interpretuojama ekonomiškai, o žmogus suprantamas kaip per savo materialinius
poreikius apibrėžiama esybė. Politikai tokia situacija nėra palanki, nes rinka pakeičia viešąją
erdvę ir ne etika, o pridėtinė vertė pagrindžia sprendimus.
Ekonominis liberalizmas dar ir todėl yra negatyvus veiksnys, nes jis skaldo visuomenę.
Rinkos dalyviai yra taip užsiėmę savo individualių poreikių patenkinimu, kad visuomeninė
perspektyva jų veiksmuose nebevaidina jokio vaidmens. Visuomenės solidarumas galėtų
būti užtikrintas tik tuo atveju, jei individai kitoje plotmėje galėtų vienas su kitu susisieti.
3) Bajorų respublika. Pastaraisiais metais ji vėl įgavo reikšmę. Visgi Bajorų respublika yra
stipriai perinterpretuota: silpniau pabrėžiama lenkų įtaka ir politinis chaosas, stipriau –
politinė tradicija. Ir šita tradicija siūlo dabartinės politinės tikrovės pagrindimą.
Visgi ši reinterpretacija nėra neginčyjama, kas atsispindi diskusijoje, ar dabartis yra antroji
ar trečioji respublika, ir tuo pačiu klausime, ar respublika yra nepriklausomos tautos ar
istoriškai išsivysčiusios poltinės tvarkos fenomenas.
Taigi, Bajorų respublikos susiejimas su šiandienine tvarka yra sudėtingas, nes ši tradicija
buvo triskart nutraukta. Pirmasis tradicijos tęstinumo sunaikinimas buvo nacionalinis
judėjimas, kuris kilminguosius vertino ne pagal jų politinę patirtį, bet pagal tautinę
priklausomybę.
Po to tauta buvo nebe politinis, o etninis darinys, ir Bajorų tradicija atmesta
kaip lenkiška. Antras sunaikinimas vyko sovietmečiu, per lenkų mažumos, kuriai priklausė
daug kilmingųjų, repatriaciją. Tradiciją jie išsinešė su savimi. Trečiąkart tradicija buvo
nutraukta, kai Lietuvos valstybė buvo atkurta tarpukario valstybės, o ne Bajorų respublikos pagrindu.
Todėl Bajorų respublikos tradicija dabar egzistuoja kaip teorinis elito diskursas, kuris nėra
įsišaknijęs visuomenės patirtyje.
4) Katalikų Bažnyčia, nors šioje vietoje man dar labai trūksta duomenų. Katalikų Bažnyčia
perteikia etinių nuostatų rinkinį, kuris galėtų tapti iki politiniu visuomeninių gairių pagrindu.
Problema yra ta, kad religijos vaidmuo Lietuvos politikoje nėra aiškus, nes, pirma,
dvasininkija palyginus su tarpukario laikotarpiu vaidina tik silpną vaidmenį politikoje, ir
antra, sovietmečiu dėl represijų prieš Bažnyčią religiniai žmonių įsitikinimai negalėjo būti
laisvai reiškiami.
Tai vedė prie proceso, kuomet priklausomybė Bažnyčiai buvo sąlygota nebe žmogaus tikėjimo, bet pozicijos Sovietų Sąjungos atžvilgiu.
Buvimas kataliku reiškė Sovietų Sąjungos atmetimą ir priklausomybę ne „azijinei“ Rusijai, bet krikščioniškai Vakarų Europai. Tokiu būdu Bažnyčia buvo redukuota iki politinių ir kultūrinių aspektų, o jos etinis turinys buvo prarastas. Politinis veiksmas kyla ne iš tikėjimo sistemos, bet atskiri religiniai teiginiai atskirais atvejais panaudojami tam, kad jais būtų pagrįsti politiniai veiksmai.
5) ES. Prezidento rinkimų kampanijoje buvo girdimas šūkis, kad Lietuvos politika turėtų būti „sueuropinta".
Europa vis dar yra suprantama kaip pavyzdys ir koregavimo instancija, su kuria Lietuva save lygina ir iš kurios laikiama, kad ji Lietuvą koreguotų.
Mus domina korektyvos idėja. Ji kyla iš abejonių dėl Lietuvos politikos ir tikėjimo, kad pasikeitimas turi ateiti iš išorės, tai yra kad pačioje Lietuvoje nėra geros politikos šaltinio ir kad politika tik per pamėgdžiojimą gali būti pagerinta tam, kad vėliau iš viršaus lėtai persmelktų visuomenę.
Taip kartojasi sovietinė Lietuvos politika, tik geografinė kryptis kita. Tikslas nusprendžiamas centre ir yra įgyvendinamas periferijoje.
6) Lietuva 2030. Paskutinis bandymas nugalėti tuštumą yra 1994 m. strategijos kartojimas –
išsikelti tikslą, kad būtų įmanomas racionalus į tikslą orientuotas veiksmas.
Strategija 2030 yra toks pavyzdys - jame siekiama konkurso būdu sukurti Lietuvos viziją,
kuri po to galėtų būti įgyvendinta. Tik ji nėra nepanaši į sovietinį penkmečio planą, kuris
kartą nuspręstas vėliau nereikalauja jokių tolimesnių sprendimų ir „tik“ turi būti
įgyvendintas.
Santrauka: problema, kad tautinis mitas negali pagrįsti šiandieninės politinės tvarkos ir kad nėra
geros politinės tvarkos įsivaizdavimo, vis dar egzistuoja. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad nėra jokio
stipraus naujo naratyvo, kuris galėtų tarnauti dabarties Lietuvai.
Matau dvi išeitis:
1) Elgtis taip ir toliau ir, pirma, bandyti gryna valia išlaikyti demokratiją bei tikėtis, kad valia bus pakankamai stipri arba kad ji niekad nebus išbandoma kaip, pavyzdžiui, dabar Vengrijoje. Antra, tikėtis, kad problema kada nors išsispręs savaime.
2) Bandyti per kitokią praktiką ateiti iki naujos etikos iš apačios. Kelias į tai būtų demokratinė revoliucija, kurios pabaigoje stovėtų demokratija. Demokratija, kuri stovi ant piliečių pečių ir nepriklauso nuo valdančiųjų valios.