Tiesa, visada galima sužinoti, kokia LFF yra nuostabi, kiek daug ji nuveikė ir stengiasi jaunimo ir ne tik jo gerovei.
Tik tuomet reikia būtinai pakalbinti LFF vadovus ar kažką iš jų „grietinėlės“. Galima įtarti, kad pikti kaltinimai federacijai nepagrįstai permetami ant joje dirbančių žmonių dėl apmaudo, kurį jaučiame matydami futbolo lygį Lietuvoje, futbolininkų nuolatines nesėkmes tarptautinėse varžybose ir nematydami jokių pragiedrulių.
Tačiau net ir tokiu atveju LFF vadovai, be jokios abejonės, yra kalti. Ir visada bus, nors jiems tai visai nepatinka.
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje viskas sutvarkyta taip, kad futbolas lyg ir nesusijęs su LFF. Ji gyvena savo gyvenimą, kalba, ką derėtų kalbėti arba ką norėtųsi girdėti, o futbolas kapstosi pats sau.
Manau, kad tai jei ne pati didžiausia, tai bent viena iš didžiausių futbolo bėdų Lietuvoje.
LFF yra savotiška struktūra, apie kurios veikimo principus ir mechanizmus dažniausiai kalbama nedviprasmiškai ir atvirai su panieka.
Nemeluosiu, šiuo metu su šia federacija neturiu tiesioginių reikalų ir remdamasi savo patirtimi negaliu pasakyti, kaip ten viskas vyksta. Bet mačiau viską iš arti prieš daugiau nei dvylika metų.
Tada stebino nesibaigiančios kombinacijos, kažkokie nepasakyti dalykėliai, keisti reikalai ir dar keisčiau tvarkomi pinigai.
Anuomet visi žinojo, kad „majonezinis“ vadas V. Dirmeikis rūpinasi tik savimi, kad futbolas dirba jam, o ne jis futbolui.
Kaip viskas pasikeitė?
Kai šiandien tokie žinomi žmonės, kaip B. Zelkevičius ar R. Turskis, kalba apie LFF, atrodo, kad laikas ten sustojo ir niekas nepasikeitė.
B. Zelkevičius teigė: „Mūsų futbolas šiuo metu įdomus tik tuo, kad niekas juo nesidomi. Visi kapstosi po truputį, o strategijos, kad daugiau dėmesio bus skiriama jaunimui, tinkamos tik mulkinti diletantus.“
R. Turskis sakė: „Gaila, kad prie futbolo vairo – atsitiktiniai žmonės, kurie mato tik savo kišenes ir sąskaitas. Jie nesuvokia, kad reikia dirbti futbolui. Pinigus dalija tarsi savo. Didžiausia bėda – prie to jau pripratome. Bandome kovoti, vis dar manome, kad įmanoma ką nors pakeisti. Deja, žmonių, tikinčių sėkme. – mažuma.“
Pastarieji R. Turskio žodžiai privertė susimąstyti ir pabandyti atsakyti sau į klausimą - ar įmanoma būti tikinčiu sėkme dabartinėje situacijoje?
Turiu prisipažinti, kad būčiau arba tapčiau, jei visa LFF išsiskirstytų, ten atsirastų dauguma jaunų žmonių: sąžiningų, veiklių, aktyvių ir gabių. Tada tektų įkvėpti, „nusipirkti“ kantrybės ir tikėti.
Stebėdama, kaip viskas klostosi dabar, turiu pripažinti, kad esu iš tų, kurie sėkme nebetiki, nes užsistovėjęs vanduo prastai kvepia, o dabar į tą užsistovėjusį vandenį dar pagedusio vandens įpilta.
Ir pagedęs jis ne todėl, kad neaišku, kiek sąžiningi buvo LFF prezidento rinkimai (nes ir taip aišku, kokie jie buvo), ne todėl, kad įdomu, su kuo yra siejama ar ne J. Kvedaro asmenybė.
Klausimas daug paprastesnis: ar yra žmonių, kurie neabejingi futbolui ir kuriems patinka J. Kvedaras, kurie tiki jo nuoširdumu ir galimybėmis dirbti LFF vadovu? Manau, kad J. Kvedaras patinka pats sau ir tai keistai struktūrai, kuri vadinama LFF.
Nauja ir originali mintis, nuskambėjusi iš D. Šembero lūpų, – pasiūlymas sumokėti milijoną, jei dabartiniai LFF vadovai užtrenktų duris, puikiai atspindi neišsakytas futbolą mylinčių žmonių mintis.
O kadangi viską pradėjau klausimu, ar verta prisidėti prie šmaikščios D. Šembero idėjos ir surinkti milijoną LFF išlaisvinimui, tai turėčiau atsakyti - verta.
Nesiūlau rengti piketų prie J. Kvedaro namų, nesiūlau eitynių ar gaudynių, juo labiau - bado streiko. Bet tas milijonas toks viliojantis, prasmingas ir viltingas, kad jeigu galime metų metus draskytis dėl „kedofilų“ ar pedofilų, galime geriau imti ir padėti D. Šemberui surinkti milijoną bei parodyti J. Kvedarui, kaip smarkiai nenorime, kad jis dirbtų LFF vadovu.