Interviu jis taip pat pabrėžė, kad finansinių nepriteklių
metu svarbiausia išsaugoti tarptautinių operacijų patirties
turinčius, užsienio vadavietėse tarnavusius ar mokslus Vakarų karo
mokyklose baigusius karininkus.
- Deklaruojama politinė valia, kad 2013 metais Lietuvos kariai paliktų Gorą. Kokius logistinius iššūkius teks spręsti, ar kariuomenei apskritai didelis iššūkis išsivežti visą įrangą?
- Kiekviena karinė operacija yra planuojama, jau įvedimo metu
galvojama, kaip iš ten reikės išeiti. Yra keturios fazės:
pasirengimas, įvedimas, pati operacija ir išvedimas. Manau, kad čia
mums nieko naujo nėra, tiesiog procesas eina prie misijos pabaigos ir
tai vertindami mes darėme skaičiavimus. Be to, dar gauta NATO
operacinės vadavietės užduotis balandžio viduryje pateikti mūsų
nacionalinius skaičiavimus, kiek ir ko mums reikėtų: kokių
transporto priemonių, kokių kelių išvedant kokius nors pajėgumus
ar kokią nors techniką.
Dabar mūsų logistai yra praktiškai parengę siūlymus, kokią
techniką mes turėsime pasiimti, kokią nurašyti ir palikti ten. Nes
kai kuri technika, kuri buvo išgabenta 2005 metais, kai išvažiavome
į Afganistaną ir įsteigėme provincijos atkūrimo grupę, per tiek
metų susidėvėjo ir jos gabenti į Lietuvą tikrai neapsimoka. Jos
likutinė vertė tikrai būtų per didelė įskaitant pergabenimo
kaštus. Kažkoks iššūkis bus, bet labiau logistams.
Dabar kai buvome Afganistane, Goro provincijoje, mano įspūdžiai
- kad ten esantys Afganistano nacionalinės kariuomenės padaliniai
perims iš mūsų atsakomybę už saugumą. Aš manau, kad tą
infrastruktūrą ir kažkokią techniką jiems galėsime ir perduoti,
kad jie galėtų užtikrinti tai, ką mes dabar darome. Manau, kad
toks yra logiškas kelias norint iš ten išeiti. Bet tie perdavimo
dalykai bus priimti politiniu lygiu, Vyriausybė turės patvirtinti,
leisti nurašyti ir perduoti.
- Pastaraisiais metais Lietuvos karių prioritetai Afganistane buvo saugumo pajėgų apmokymas, kokios užduotys bus 2012 metais?
- Išlieka tos pačios užduotys, bet dabar jau pereiname ne tik
į mokymo, bet ir patarimo stadiją, kadangi vietos policija mūsų
Policijos operacinės mokymo grupės dėka jau yra pakankamai
savarankiška. Jie jau gali atlikti kai kuriuos darbus. Mūsų
stebėjimas iš šono, konsultavimas patarimas gali būti perėjimas
iš mokymo misijos.
Pagal NATO Afganistano mokymo komisijos matymus, jau turi ateiti
laikas, kai tiek vietos policijos pareigūnai, tiek Afganistano
nacionalinės kariuomenės kariai turėtų pradėti eiti į operacijas
patys. O mes jiems tik padedame patardami, kilus kokiai sudėtingesnei
situacijai. Bet jie turi eiti pirmi, jie turi būti priekyje. Tai yra
ėjimas į atsakomybės perdavimo fazę, kai jie perima atsakomybę,
mes juos parengiame.
- Kaip vertinate saugumo situaciją Gore?
- Pagal tai, ką aš gavau iš mūsų karių ir vietos civilinės
vadovybės bei jų specialiųjų tarnybų lankantis ten, situacija yra
pakankamai stabili. Bet ten niekada negalima atsipalaiduoti, nes
žmonės nuolat juda. Po žiemos periodo, kai sniegas nutirpęs, gali
judėti priešiškos pajėgos ir kai kurie asmenys gali ateiti į Goro
provinciją. Manyčiau, kad turime būti pasirengę iki paskutinės
dienos, turime būti budrūs, saugumas turi būti išlaikytas.
Mano įspūdis pakankamai neblogas, nes išvažiavus į
Čagčarano miestą ir truputį pasivažinėjus aplink miestą, buvo
matyti, kad vietos policija dirba savo darbą. Jie pastatė patrulius,
buvo ir apsauga, ir palyda, ir mes patys važiavome. Bet visą
situaciją jie pakankamai kontroliuoja.
- Ar turite indikacijų, kad Lietuvos kariams pasitraukus iš Goro, provinciją gali palikti tarptautiniai donorai? Galbūt, jūsų žiniomis, mūsų kariais dar yra labiau pasitikima?
- Teko girdėti tokių pamąstymų, ypač kai pablogėdavo
situacija Goro provincijoje. Aš atsimenu ankstesnius apsilankymus,
kai buvo suaktyvėjęs improvizuotų sprogstamųjų užtaisų statymas
aplink mūsų bazę. Pamenu, po vieno mūsų karių užpuolimo
japonai, sureagavę į tai, buvo persikėlę į Kabulą. Tai yra
reagavimas į situacijos pasikeitimą. Bet kai lankiausi ten
praėjusią savaitę tokios temos mes nelietėme. Galbūt tai susiję
su tuo, kad jie žino, jog mes būsime bent iki 2013 metų pabaigos,
bet šito klausimo jie nekėlė. Galbūt jiems tai buvo neaktuali
tema, ir mes nekalbėjome.
Bet į ateitį žiūrint aš vis dėlto esu optimistas ir galvoju,
kad Afganistano nacionalinės kariuomenės buvimas, pakankamas
policijos parengtumas, jų nacionalinės saugumo tarnybos buvimas per
ateinančius dar beveik dvejus metus galės saugumą užtikrinti ir,
manau, kad tos organizacijos visu pajėgumu galėtų veikti.
Taigi už Kabulą dabar jau yra atsakinga Afganistano nacionalinė
policija ir kariuomenė, ir jie ten tvarkosi. Manau, kad Goro
provincijoje taip pat turėtų būti einama prie to, ir organizacijos,
kurios ten yra, turėtų būti pasirengusios šiam laikotarpiui.
Nemažai organizacijų, esančių Kabule ar kituose miestuose,
samdo civilines saugos tarnybas. Tai tokia praktika, kuri pasiteisino
Irake ir dabar veikia Afganistane. Tos institucijos ar tarptautinės
organizacijos, kurioms atrodys, kad reikėtų didesnio saugumo, galės
tą daryti samdydamos privačias saugumo kompanijas, kuriose dažnai
dirba buvę kariai. Bet procesas, manau, juda teisinga kryptimi, ir
afganistaniečiai turi pradėti užtikrinti saugumą.
- Kaip įsivaizduojate tolesnį Specialiųjų operacijų pajėgų buvimą Afganistane, kiek tai gali trukti?
- Specialiųjų pajėgų buvimą reglamentuoja politinės
vadovybės sprendimai. Jeigu politinė vadovybė pritars ilgesniam
buvimui, taip ir bus.
Kol afganistaniečiai nesukūrė pakankamai stiprių
savo specialiųjų operacijų pajėgumų, manau, kad bus poreikis
išlaikyti tokį pajėguma žiūrint NATO arba koalicijos kontekste.
Spėju, kad specialiosios pajėgos gali būti tos, kurios bus iki
galutinio, paskutinio termino, kai bus išvedamos pajėgos. Yra
būtinybė turėti tokį kumštį, sukoncentruotą specialiųjų
pajėgų vienetą, kuris greitai ir profesionaliai reaguotų - manau,
to link ir eis ISAF vadovybė.
- Ministerijos politinė vadovybė teigia, kad žvalgomasi į operaciją ATALANTA, galbūt plėsti galimybes dalyvauti joje. Ar vyksta koks nors planavimas kariniu lygiu? Jei taip, kas ir kokia forma galėtų dalyvauti šioje operacijoje prie Somalio?
- Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad kol Seimas neduos mandato
Lietuvos kariuomenei dalyvauti šiame regione, tol mes nepajudėsime
į tą pusę.
Bet mūsų planuotojai, be abejonės, žiūri į ateitį ir
žinant, kad misija Afganistane eina į pabaigą, galbūt kažkokios
pajėgos bus permetamos į kitus regionus. Vienas iš tokių regionų,
kur nestabili situacija, kur reikia dalyvauti, yra Afrikos regionus.
Juo labiau, kad ir mūsų laivai ten plaukioja, o prieš keletą metų
ir mūsų jūreiviai buvo paimti įkaitais.
Mes žiūrime į ATALANTA operaciją ir po truputį analizuojame,
svarstome galimybę galbūt ateity mūsų Specialiųjų operacijų
pajėgų karius (siųsti. - Red.). Galbūt būtent kariai, kurie dirba
su jūriniu komponentu, bus tie, kurie ateity važiuos į tą regioną
pirmieji.
Jau darėme šiokius tokius skaičiavimus, buvome išsiuntę
pasikonsultuoti mūsų karius, pasižiūrėti, kaip tai atliekama,
kaip tokia misija atrodo. Čia kaip tas posakis: nori taikos -
ruoškis karui. Norint taikiai gyventi turime galvoti, kur, kada, kad
nebūtume paskutiniai, kad nebūtų per vėlu. Turime iš anksto
numatyti tuos ėjimus.
- Krašto apsaugos ministrė išsakė nuostatą, kad, esant dabartiniam finansavimo lygiui, po kelerių metų gali tekti spręsti kariuomenės dydžio klausimą. Kaip vertinate kariniu požiūriu tokią galimybę, kai Lietuvos profesinės kariuomenės dydis nesiekia 8 tūkst., o, pavyzdžiui, Karaliaučiaus krašte dislokuota daugiau kaip 20 tūkst. karių?
- Kariniu požiūriu proporcijos nelabai kokios. Čia yra grynai
politinis klausimas, ir kiek valstybė pajėgi skirti savo saugumui
užtikrinti, tiek pajėgi. Be abejo, tai dar susiję ir su požiūriu
į kiekvieną dalyką. Jeigu vienodai žiūrime į gamtos apsaugą ir
krašto apsaugą skirdami tokį pat pinigų kiekį, toks požiūris ir
yra.
Nesakau, kad gamtos apsaugai nereikia skirti pinigų, bet būnant
NATO Karinio komiteto posėdžiuose, kai kalbama apie biudžetą, apie
dalyvavimą bendroje gynyboje ir vykdant užduotis, kai kiekviena
šalis visų pirma pagal 3-iąjį NATO sutarties straipsnį turi
galvoti apie savo valstybės gynybą ir ateiti kitiems į pagalbą,
kai visi mato ir žino, kad mūsų valstybė stovi priešpaskutinėje
vietoje šalia Liuksemburgo, aš asmeniškai jaučiuosi nelabai kaip.
Norėtųsi didesnio, geresnio finansavimo todėl, kad keičiasi
saugumo aplinka, keičiasi technologijos ir grėsmės. Atsiranda
naujų grėsmių, ypač susijusių su naujomis technologijomis. Kai
kurie mūsų naudojami dalykai jau nebetinkami, pasenę ir norint eiti
koja kojon su kaimynais, kolegomis reikia tam tikrų įsigijimų. Bet
to neleidžia daryti finansinė situacija. Yra taip, kaip yra.
Politinių sprendimų negaliu kritikuoti, turiu kaip kariuomenės
vadas duoti tokias užduotis kariams susidėlioti prioritetus taip,
kad išgyventume išsaugotume kariuomenę.
Svarbiausia išsaugoti tuos vadovaujančius karininkus, į kuriuos
yra investuota labai daug. Turiu omenyje mokslus, įgytą patirtį.
Tie kariai, kurie sukaupę tarptautinę dalyvavimo operacijose
patirtį, tarnavę NATO štabuose, tas branduolys turi būti
išsaugotas. O eilinių karių skaičių bus galima padidinti vėliau,
pagerėjus situacijai. Tikiuosi, kad ateinantys metai bus geresni ir
finansavimas bus geresnis.
- Ar NATO lygiu ir planuojant Lietuvos gynybą atsižvelgiama į pokyčius regione, konkrečiai į spartų Rusijos kariuomenės ir ginkluotės modernizavimą?
- Sudėtingas, sakyčiau, daugiau politinis klausimas. Galiu tik
pasakyti: taip, be abejonės, mes domimės, kas vyksta mūsų
kaimyninėse šalyse ir darome viską, ką galime. Aštuntųjų
įstojimo NATO metinių proga galiu pasakyti, kad situacija yra
absoliučiai kitokia, nei kai mes buvome vienui vieni. Dabar, kai
esame NATO nariai, su savo kolegomis dalyvaudami bendrose pratybose
tiek Lietuvoje, tiek už Lietuvos teritorijos ribų esame viena
didelė šeima ir kartu žiūrime, kas būtų, jeigu būtų. Tie
scenarijai yra įvairiausi. Aš manau, kad tas mūsų nepriteklius yra
ir būtų kompensuojamas mūsų stipresniųjų NATO sąjungininkų
pagalba.
- Skaičiai rodo, kad mažėja Lietuvos kariuomenės karininkų ir daugėja eilinių kareivių. Koks šių struktūrinių pokyčių poveikis, kokiu keliu planuojama eiti toliau?
- Kaip jau minėjau, mano matymas yra toks, jog reikia išsaugoti
tuos karininkus, kurie įgijo puikų išsilavinimą Vakarų
valstybėse, sudaryti jiems sąlygas kopti karjeros laiptais, kad jie
perimtų vadovavimą iš vyresnės kartos karininkijos, kuri atėjo
pirmaisiais kariuomenės kūrimosi metais.
Aš galvoju, kad tas pereinamasis laikotarpis, kartų kaita turi
būti neskausminga, bet suprantama logiškai. Turi išeiti neišpūsta
proporcijų piramidė, nes tai yra klasika ir turi būti sudėliota,
kaip yra kitose valstybėse. Manyčiau, dabar, kai neturime daug
lėšų, reikia pabrėžti karių švietimą, kur galima švietimą
įgyti nuotoliniu būdu, įvairių kursų metu. Aš manau, kad kovinis
rengimas gali būti vykdomas per teorinę pusę, nes praktinė pusė
reikalauja resursų. Turime būti lankstūs.
- Kaip jūs, kaip kariuomenės vadas, sausumos pajėgų atstovas vertinate vidaus tarnybos - Valstybės sienos apsaugos, Viešojo saugumo tarnybos - dalinių pareigūnų pasirengimą, pavyzdžiui, dalyvauti tarptautinėse operacijose arba krašto gynyboje?
- Įvardytos tarnybos pagal įstatymus yra ginkluotųjų pajėgų
sudėtinė dalis. Jie į ginkluotąsias pajėgas ateina su savo
funkcijomis, jie neateina ir netampa pėstininkais. Kariuomenėje yra
pėstininkai, jūreiviai, aviacija, turime specialiąsias pajėgas, o
jie ateina su savo funkcijomis, nes valstybės gynyba nėra tik
kariavimas. Tai yra ir logistika, ir objektų apsauga, ir eismo
reguliavimas, ir konvojavimas, krovinių apsauga. Galų gale krizės
atvejais atsiranda pabėgėlių srautai, kuriuos reikia saugoti,
atsiranda pabėgėlių stovyklos. Pagaliau kalėjimai niekur
neišnyksta. Jei karas ar krizė prasideda, juos taip pat reikia kam
nors saugoti arba pervežti.
Yra daugybė užduočių visiems, būtent jie ir turėtų šias
užduotis atlikti krizės ir karo metu. Šios tarnybos galbūt
artėtų prie karo policijos funkcijų vykdymo. Sąveikos planai yra
daromi, užduotys yra duotos. Kariuomenė jau nemažai yra
padirbėjusi su Viešojo saugumo tarnyba. Viešojo saugumo tarnybos
pareigūnai su mumis jau dalyvauja Policijos operacinėse mokymo
grupėse. Jie atlieka savo darbą, moko afganistaniečius malšinti
riaušes, prižiūrėti kalinius. Jie nedirba mūsų darbo, jie dirba
pagal savo profilį. Tas pats yra ir ginkluotųjų pajėgų kontekste.
Mes bendradarbiaujame ranka rankon.