Puikiai kalbantis lietuviškai studijas Sankt Peterburge baigęs meksikietis pastarąjį pusmetį praleido gastroliuodamas po Meksiką, Jungtines Amerikos Valstijas ir Peru.
„Grįžau, nes pasiilgau Lietuvos. Visi čia skundžiasi orais, bet man jie patinka”, – sakė užsienietis.
Smuikininkas pridūrė, kad Lietuvoje muzikantų profesionalumo lygis labai aukštas, o jis mėgsta jausti sveiką konkurenciją.
„Be to, pasiilgau ir pianistų, su kuriais grojau Lietuvoje. Man čia gyventi gera. Į Meksiką važiuoju tiktai kartą per metus – kad manęs nepamirštų”, – teigė C. Romero-Giordiano.
– Kas per pusmetį sostinėje pasikeitė? – pasiteiravo meksikiečio „Sostinė”.
– Pasikeitė tik smulkmenos – žiūrėk, čia nebuvo kiosko, o dabar yra. Visą laiką palaikiau ryšį su Lietuvoje likusiais draugais. Be to, kasdien skaičiau naujienas iš Lietuvos, kaip dabar skaitau žinias apie Meksiką.
Pastebėjau tik tai, kad grįžus buvo daug sunkiau susirasti išsinuomoti butą – smarkiai pabrango. Ieškojau tris savaites – visi siūlomi butai buvo arba per brangūs, arba per baisūs.
Padidėjo ir kitos kainos. Bet jos padidėjo ir kitose šalyse. Tiesa, Vilnius nedidelis. Nors benzino kainos čia didesnės negu Meksikoje, atstumai mažesni. Todėl išlaidos degalams panašios.
– Kodėl prieš šešerius metus nusprendėte persikelti į Lietuvą?
– Kartą, kai koncertavau Peru, sutikau vieną pažįstamą dirigentą iš Anglijos, su kuriuo kažkada mokiausi Sankt Peterburge.
Kalbėjomės, kur esame koncertavę. Aš sakiau, kad dar niekada negrojau Baltijos šalyse, todėl jis man davė žmonių Lietuvoje kontaktus.
Apie Lietuvą šiek tiek žinojau, nes čia kartą buvau atvykęs, kai mokiausi Sankt Peterburge. Be to, mano muzikos mokytoja Meksikoje buvo latvė.
Susisiekiau su muzikantais Lietuvoje, jie mane 2005 metų sausį pakvietė koncertuoti Vilniuje ir Visagine.
Iš pradžių maniau, kad pagrosiu ir išvažiuosiu. Tačiau susipažinau su daugiau muzikantų, muzikos mokyklų direktoriais, jie man pasiūlė atvykti čia gyventi ir dirbti.
Grįžau į Meksiką ir po šešių mėnesių nusprendžiau atvažiuoti į Lietuvą. Meksikoje turėjau darbą, mokinių. Tačiau Vilniuje mačiau daug privalumų.
– Apie kraustymąsi į Lietuvą galvojote pusę metų. Kokie buvo jūsų argumentai „už” ir kokie „prieš”?
– Vienas privalumų: gyvenant Lietuvoje kitos Europos šalys yra arčiau. Galiu du kartus per metus važiuoti koncertuoti į Švediją. Muzikantams paprastai sumokama už lėktuvo bilietus. Skrendant iš Meksikos tai neapsimokėtų.
O pagrindinis trūkumas: muzikantai čia yra uždari. Jie nepripratę, kad į Lietuvą atvyktų muzikantas, čia ne tiktai koncertuotų, bet ir gyventų, turėtų savo mokinių.
Tiesa, su pianistais iš karto suradau bendrą kalbą. Sunkiausiai sekasi bendrauti su smuikininkais. Tačiau smuikininkams iš bet kokios šalies vieniems su kitais bendrauti sunku.
– Kaip pavyko įsilieti į Lietuvos muzikantų gretas?
– Labai stengiausi. Prieš penkerius metus prisidėjau prie Meksikos kultūros dienų organizavimo. Pirmą kartą Lietuvoje atlikau žinomo Meksikos kompozitoriaus koncertą.
Kai buvau pakviestas į Peru, ten bandžiau pristatyti Lietuvos kultūrą ir muzikantus. Manęs prašė į Peru atsivežti muzikuojančių vaikų iš Sankt Peterburgo, tačiau įkalbėjau, kad leistų pasiimti jaunimo iš Lietuvos.
Kai koncertuoju užsienyje, dažnai groju lietuvių kompozitorių kūrinius.
– Kokia koncertuose yra sostinės publika?
– Būna karšta publika – stovi ir ploja be sustojimo. Tačiau būna, kad publika ne viską išmano ir ploja bet kam.
Yra ir tokie klausytojai, kurie elgiasi elegantiškai, truputį šaltokai.
Tačiau man labai patinka, kaip per koncertus reaguoja Lietuvos publika. Ji čia yra vidutinė – klausytojai reaguoja ramiai, jie gal nerėks, nestovės plodami, tačiau šypsosis nuoširdžiai. Lietuviai išmano muziką.
Į klasikinės muzikos koncertus Vilniuje nueinu ir pats. Labiausiai man patinka opera. Turiu absoliučią klausą, girdžiu ne tik pačią muziką, bet ir visas natas, netikslumus, jei jų būna.
Tačiau žinau, kad lietuvių muzikantų lygis yra labai aukštas, ir į koncertus einu ne kritikuoti, o jais mėgautis.
– Kuri koncertų salė sostinėje jūsų mėgstamiausia?
– Esu koncertavęs Vilniaus rotušėje, Kongresų rūmuose, kituose miestuose. Labiausiai groti man patiko Kongresų rūmuose. Ten didelė salė, grojant jausmas – tarsi būčiau namie.
Vilniuje esančios koncertų salės labai geros, tikrai ne prastesnės nei užsienyje. Tik jų Vilniuje galėtų būti gerokai daugiau, tuomet ir koncertų pasirinkimas būtų didesnis.
– Ką, be koncertų, dar veikiate Vilniuje?
– Turiu tikslą – norėčiau įsidarbinti muzikos mokykloje.
Trumpam buvo pavykę įsidarbinti muzikos mokykloje Visagine, tačiau šis darbas turėjo trūkumų – teko nuolat važinėti iš vieno miesto į kitą.
Visos mokytojų vietos Vilniaus muzikos mokyklose užimtos. Tačiau tikiuosi, kad ateityje pavyks kur nors įsidarbinti mokytoju ir Lietuvos vaikams perteikti savo žinias.
Dabar turiu kelis mokinius ir mokau juos privačiai. Įdomiausia, kad Vilniuje mokytis groti smuiku pas mane ateina ne tiktai vaikai. Yra suaugusiųjų, kurie smuiku groti pradeda nuo nulio.
Laisvalaikiu mokau ir ispanų kalbos. Man keista, kad tiek daug žmonių Vilniuje nori mokytis šią kalbą. Anksčiau maniau, kad pakanka mokėti anglų kalbą.
Atvažiavęs į Lietuvą supratau, kad gyventojai čia yra poliglotai. Visi jie moka po 2–3 ar daugiau užsienio kalbų. Vilniečiai sako, kad ispanų kalba jiems graži.
– Kaip draugams iš užsienio apibūdinate Vilnių?
– Vilnius tokio dydžio miestas, kokie man labiausiai patinka. Jo dydis idealus. Čia nėra transporto spūsčių, viskas, ko reikia, yra aplink nedideliu atstumu. Vilnius man gražus ir žiemą, ir vasarą.
Kitose šalyse norint atsidurti gamtoje reikia važiuoti bent tris valandas. Vilnius – ne dirbtinis, o labai natūralus miestas ir jame galima rasti tikros gamtos nesugaišus daug laiko.