Tačiau ar visi turi džiaugtis, kad Lietuvoje dabar gal jau ir bus pastatyta nauja atominė elektrinė? Konservatoriai, atrodo, įsitikinę, kad tas, kuris to nedaro, – arba pamišėlis, arba rusų agentas.
Dar sovietmečiu garsus rusų rašytojas disidentas V.Voinovičius satyriškai paaiškino, kodėl sovietinės sistemos kritikai grūdami į beprotnamius, – esą sovietų valdžia tokia tobula, kad visi, kuriems ji nepatinka, yra pamišėliai.
Atrodo, panašia logika užsikrėtę ir konservatoriai – kas nežengia koja kojon su jais, tas tautos išdavikas.
Kai žaliųjų iniciatyvinė grupė ėmė rinkti parašus referendumui dėl atominės elektrinės statybos rengti, konservatoriai visų televizijų laidose puolė retoriškai klausti, kas finansuoja šią veiklą, ir patys aiškiomis užuominomis atsakinėjo, kad, žinoma, tai daro Lietuvos atominius planus svajojanti sugriauti Rusija.
Ypač kliuvo buvusiam prezidentės D.Grybauskaitės patarėjui L.Balsiui, dabar vadovaujančiam Žaliosios politikos institutui. Televizijos diskusijose jam nė nespėjus dorai prasižioti Seimo konservatorių frakcijos nariai iš karto jį pertraukdavo klausimu: „O kas jus finansuoja?”
Be abejo, galima domėtis, kas finansuoja Žaliosios politikos institutą. Galbūt pinigų nepagaili žaliosios energetikos lobistai, kuriems, ko gero, labiau patiktų, jei finansiniai ištekliai būtų nukreipti ne į atominę elektrinę, o į jų verslą. Bet ką tai keičia diskutuojant, ar reikia rengti referendumą dėl atominės elektrinės statybos?
Konservatoriai kažkodėl įsitikinę, kad žmonės negali turėti kitokių pažiūrų nei jie, gal net iš viso niekas neturi įsitikinimų, o tik atidirba kieno nors pinigus. Klausantis jų atstovų atrodė, lyg regėtum, kaip L.Balsys, nakties tamsa prisidengęs, sėlina Žvėrynu iš Rusijos ambasados nešinas jų pinigų prigrūstu lagaminu.
Remiantis tokia konservatorių logika reikėtų manyti, kad visame pasaulyje prieš atominę energetiką pasisako tik rusų agentai arba jų papirkti asmenys. Šis jau du dešimtmečius konservatorių mėgstamas stilius klijuoti kitaminčiams išdavikų etiketes naudojamas ginčijantis anaiptol ne vien su atominės energetikos kritikais.
Buvusiam Valstybės saugumo departamento vadovui J.Jurgeliui pasakius tai, ką dar gerai prisimena Lietuvos kaimas – kad pokario metais partizanų aukomis tapo ir ištisos niekuo tėvynės laisvei nenusidėjusios šeimos, – iš istoriko Seimo nariu virtęs A.Anušauskas tuoj pat jį apšaukė tarnaujant Kremliaus propagandai.
Jau 2012-ieji, o ne 1992 metai, bet konservatorių retorika nesikeičia. Ar ne paradoksas – būdami patys didžiausi Sovietų Sąjungos totalitarinės sistemos kritikai, jie kartu yra ir ištikimiausi sovietinės demagogijos tradicijų tęsėjai?
Gal taip elgiamasi todėl, kad Lietuvoje vis dar labai paklausios visokiausios sąmokslų teorijos? Be to, tai savaip patogu – apšauki oponentą rusų šnipu ir nereikia sau sukti galvos, kaip atremti jo argumentus.
Anaiptol neįtikino L.Balsio įžvalgos, kad nauja atominė elektrinė Lietuvoje reikalinga vien Rusijai ar kad žalioji energetika būtų gerokai pigesnė nei branduolinė. Ko gero, ir žaliųjų siūlomas referendumas tik sukeltų „Hitachi” bendrovės nerimą, baugintų galimus investuotojus ir pristabdytų atominės elektrinės projektą.
Tačiau nejaugi demokratinėje Lietuvoje žmogus jau negali viešai išsakyti savo nuomonės, nerizikuodamas sulaukti kaltinimų, kad jį kas nors papirko?
Net jei viena ar kita nuomonė ir pasirodys esanti klaidinga, teisė laisvai ją reikšti daug didesnė vertybė už visas amžinų „teisuolių” tiesas, ypač kai jos ginamos ne argumentais, o įtarinėjimų ir kaltinimų salvėmis oponentams.