Verslininkai abejoja, ar Vyriausybės numatytos jaunimo nedarbo mažinimo priemonės duos realios naudos, jei jauni žmonės nebus geriau rengiami darbo rinkos poreikiams.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacija (LVDK) pirmiausia siūlo tobulinti studentų profesinės praktikos sistemą.
– Ar Vyriausybės priemonių paketas nėra pernelyg sutelktas į paramą pradedantiems verslininkams, nors verslu užsiima tik palyginti nedidelė gyventojų dalis? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo LVDK jaunimo reikalų komiteto pirmininko Iljos Malkino.
– Iš tiesų programa numato ugdyti jaunimo verslumą.
Bet šios sąvokos nereikėtų suvokti siaurai – tik kaip gebėjimus sukurti savo verslą.
Mūsų konfederacija verslumu laiko universalų žmogaus gebėjimą kurti socialinę ir ekonominę pridėtinę vertę. Tai sėkmingai gali daryti ir verslininkai, ir samdomi darbuotojai, ir laisvųjų profesijų atstovai, pavyzdžiui, menininkai.
Reikia ugdyti jaunimo požiūrį į darbą ne kaip į prievolę, bet kaip į kūrybos procesą.
Žmogus turi išmokti profesionaliai žvelgti į savo pareigas.
Tai gali būti, tarkime, netgi ir kokybiškai ištekintos kokios nors detalės. Taip suvokiant verslumą jo skatinimas duotų šaliai didžiulės naudos.
– Vis dėlto iš jaunimo nedarbo mažinimo priemonėms numatytų beveik 100 mln. litų net apie 50 mln. litų bus skirta mikrokreditams verslui pradėti.
Bet gal labiau pavyktų sumažinti jaunimo nedarbą, jei daugiau pinigų būtų nukreipta jo profesiniam rengimui tobulinti?
– Nedarbą galima mažinti ilgalaike politika ir taikant trumpalaikes priemones. Dauguma Vyriausybės parengtų priemonių nukreiptos į trumpalaikius tikslus.
Mikrokreditai – trumpalaikio poveikio priemonė.
Jei pradedančiam jaunam verslininkui pavyks verslas, ne tik jis pats turės darbo, bet ir įdarbins dar bent kelis jaunuolius.
Juk dažniausiai jauni verslininkai ir samdo jaunimą. Todėl skatinant jų verslą gali būti sukuriama daugiau darbo vietų jauniems žmonėms, nei bus jaunuolių, tapusių verslininkais.
Vis dėlto mūsų konfederacija abejoja, ar daug naudos duos mikrokreditai, jeigu juos išsidalys verslo patirties ir praktinės veiklos įgūdžių neturintis jaunimas. Tiesiog būtų neefektyviai švaistomi pinigai.
Tačiau parama jaunųjų verslui būtų efektyvi, jeigu valstybė kartu pasirūpintų ugdyti jaunų žmonių verslumą. Todėl siūlome plėtoti jaunimo profesinės patirties galimybes, pirmiausia gerinti studentų praktikų kokybę, taip pat įteisinti praktinio mokymo – stažuočių sutartis.
Mat Lietuvoje teisiškai neleidžiama darbdaviui susitarti su studentais ar jaunais darbuotojais atlikti stažuotės neįtraukiant į šią sutartį aukštosios mokyklos.
– Tačiau ar nekiltų pavojus, kad darbdaviai tokiomis sutartimis tiesiog pridengtų nemokamą ar neįteisintą jaunų žmonių darbą?
– Toks pavojus gali kilti. Bet galima numatyti saugiklius, kurie neleistų stažuočių sutartimis pridengti nelegalaus darbo.
Kita vertus, nereikėtų perlenkti lazdos – jeigu teisinis mechanizmas bus pernelyg sudėtingas, stažuočių sutartys netaps patrauklios. Iš viso nevertėtų kiekvienoje naujovėje įžvelgti tiktai pavojaus, kad ja kas nors nesąžiningai pasinaudos.
– Ar pačios aukštosios mokyklos nesugeba studentams surengti konkretaus darbo patirties suteikiančios praktikos, kad reikia ieškoti naujų teisinių mechanizmų, kaip tai padaryti?
– Praktika pagal trišales aukštųjų mokyklų, studentų ir verslo sutartis rengiama, bet yra nemažai universitetų ir kolegijų, menkai tesirūpinančių praktiniais savo auklėtinių įgūdžiais.
Mūsų pasiūlyta tvarka leistų pačiam studentui susirasti, kur jis galėtų praktikuotis, ir tai būtų naudinga tiek jam, tiek darbdaviui.