Mūsų unikalaus architektūros paminklo priežiūra patikėta viešajai įstaigai „Tytuvėnų piligrimų centras“ ir jos direktoriui Pranui Jurkaičiui. Kelmėje ir Tytuvėnuose niekam nėra paslaptis, kad ponas Jurkaitis yra socialdemokratas ir yra globojamas savo partiečių, turinčių valdžią Kelmėje.
Tačiau stebina didelė P. Jurkaičio nekompetencija. Buvęs žemės ūkio specialistas nelabai ką išmano apie kultūros vertybes ir jų apsaugą, o tai juk turėjo būti pagrindinis reikalavimas Lietuvos kultūros pasididžiavimo administratoriui. Dėl daugybės įstatymų pažeidimų ir valdymo spragų „Tytuvėnų piligrimų centro“ veikla yra nepatenkinta Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas ir net prasidėjo teisėsaugos tyrimai. Tačiau Kelmės r. savivaldybės vadovai nemano, kad P. Jurkaitis darbą organizuoja netinkamai, nors faktai byloja priešingai. Akivaizdu, kad tik partinė draugystė gelbsti bendražygį.
Beje, pono Jurkaičio protegavimas nėra jokia naujovė. Dar nepamiršta istorija, kai į kitus savivaldybės postus buvo stumiama kita socialdemokratė Jolanta Dausinienė. Kalbama, kad lygiai taip pat politinėmis protekcijomis buvo grindžiamas ir naujojo Kelmės savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus vadovo skyrimas. Remiantis politiniais skaičiavimais buvo bandoma iš posto išversti Kelmės valdantiesiems nepatinkantį, bet gerai dirbantį Žemės ūkio skyriaus vadovą Juozą Rimkų ir į jo vietą paskirtį kokį nors paklusnų partietį.
Tokių su teisingumu prasilenkiančių politinių skyrimų sąrašą būtų galima tęsti. Kelmė čia nėra niekuo ypatinga, panašūs dalykai dedasi daugelyje savivaldybių, o neretai ir centrinėse įstaigose.
Priklausymas politinei partijai dažnai suprantamas ne kaip savo pažiūrų deklaravimas, tačiau kaip tikslas gauti asmeninės naudos. Labai dažnai – gauti postą valstybės tarnyboje.
Profesionalus vadovas, dirbantis viešajame, ar privačiame sektoriuje, kuris nori pasiekti gerų rezultatų, savo komandą rinksis tik pagal profesionalumą. Juk už pavaldinių nekompetenciją galiausiai atsako vadovas. Už pono Jurkaičio veiklą rinkėjai atsakomybės pareikalaus iš savivaldybės vadovų. O priešingai, pavyzdinė P. Jurkaičio veikla, net jei jis nebūtų partietis, būtų buvusi reklama socialdemokratams. Taigi net ir politikams svarbius postus verta siūlyti tik kompetentingiems specialistams.
Įdarbinimas pagal partinę priklausomybę sukuria ir kitų vadybinių problemų. Jeigu pavaldinys ir partinis bičiulis dirba gerai ir jį verta skatinti, tai toks skatinimas visuomenėje kelia abejonių, o jeigu reikia taikyti nuobaudas, tai kelia įtampą su bendrapartiečiais. Dėl panašių priežasčių, valstybės tarnyboje yra draudžiama painioti privačius ir viešus interesus. Valstybės tarnautoju negali būti asmuo, tiesioginio pavaldumo santykiais susijęs su giminaičiu. Tokiu reguliavimu siekiama, kad valstybės tarnautojas nešališkai, objektyviai ir sąžiningai atliktų jam pavestas funkcijas. Tačiau lygiai tokie patys moraliniai standartai galioja ir partiniams bičiuliams.
„Tytuvėnų piligrimų centro“ istorija dar kartą paryškino mūsų politikos problemas – nepotizmą ir protekcionizmą. Norėtųsi tikėti, kad tokios pamokos nenueis veltui ir kada nors pasieksime, kad partijos išlips iš klanelių ir interesų pelkės. Aš, kaip vienos partijos narys, vieną iš savo tikslų taip pat keliu protekcionizmo išgyvendinimą ir šioje veikloje tikrai esu ne vienas.