Visiškai paprastas ir akivaizdus, bet, kaip atrodo, ne mažiau teisingas pasiūlymas yra toks: Strasbūro teisme Lietuvos valstybei galimai būsiančias priteistas baudas kaip kompensacijas L. Stankūnaitei už patirtą žalą turėtų sumokėti iš savo kišenės tie politikai, kurių pasisakymai eskalavo šią istoriją visiško absurdo linkme, demoralizavo valstybės tarnybų darbą, trukdė teismo sprendimo vykdymui, provokavo ir toliau provokuoja tamsiausius minios instinktus, žadina iškrypėliškas aistras, masinį psichopatijos paūmėjimą populiacijoje.
Būkime biedni, bet teisingi, pripažindami, kad kai kurie aukščiausio rango politikai, vertindami Garliavos įvykius, laidė (ir laido) liežuvį, vedami netramdomai savanaudiškų paskatų, valstybės orumo idėją užstatydami už hipotetinę galimybę pasididinti savo reitingu. Užteks prisiminti tik tą pavyzdį, koks svarus ir sunkus (poeto žodžiais tariant, kaip dvipūdis svarstis), viską lemiantis mūsuose yra prezidentės žodis, kaip užsiangažavę, sulindę visa galvai šios istorijos plėtotėje dalyvavo kiti reitingų manijos apsėstieji.
Taigi tie politikai, kurie teisingumą supranta, vaizdžiai tariant, kaip savo uodegos besivaikymą (tarsi įpareigoti ir įsipareigoję sekti tautos balsu, bet tokią įpareigojančią instanciją regreso būdu gretai pakeičiantys košmariška imitacija, labiausiai žemo lygio populistiniais užkeikimais), turėtų visų pirma atsakyti už virš šalies stojusį, protą drumsčiantį dvoką ne tik moraline politine prasme, bet ir prisiimdami piniginių baudų naštą, užsimokėdami už nesuvaldytas savo veiklos pasekmes, juolab kad šiuo atveju kalbame tikrai ne apie pačius skurdžiausius žmones Lietuvoje.
Žinoma, „turėtų“ čia - visiškai tuščias pageidavimas, kol nėra teismo įpareigojimo taip pasielgti, o toks iš tiesų galėtų tapti – pasvajokime - Lietuvos teismo sprendimas, interpretuojant galimus Strasbūro teismo nutarimus, patikslintu būdu apibrėžiantis finansinės atsakomybė adresatą, atsisakant šiuo atveju maskuojančio pavadinimo „valstybė“, visų arba niekieno atsakomybės.
Dar pridursiu ta pačia proga, - savo ruožtu įsisvajojimas, pakylėtas įsivaizdavimas nebūtinai reiškia nutolimą nuo realybės, prisimenant tą aplinkybę, jog idealus modeliavimas dažnai yra būtina priemonė, siekiant apšviesti realybės reljefą arba, kitaip tariant, tik stumiant į priekį idealų reikalavimą neretai yra atpažįstama ta tikroji dalykų padėtis, kad realiai sėdime užklimpę mėšlo krūvoje.
O jeigu kas nors pasakys, jog mėšlo krūva ir yra galutinė tikrovės riba, tai atsiprašau...
Nenoriu pasakyti, jog visi šio straipsnelio dar neįvardinti herojai yra bejausmės naudos siekimo mašinos, užprogramuotos reitingų medžioklei – ir tiek. Besivaikant reitingų neretai užverda šekspyriškos dramos, demonstruojant neįtikėtinas savimeilės aukštumas, besimaudant kalbų apie žmogiškumą pursluose, drauge iš kitos pusės skatinant to žmogiškumo išniekinimą labiausiai cinišku būdu, nesidrovint spjauti motinai į širdį, užstatyti vaiko likimą.
Esu įsitikinęs, pavyzdžiui, jog V. Landsbergis, komentuodamas situaciją, neretai kalba pats tikėdamas tuo, ką pasako, nevalingai, galimas daiktas, siekdamas dar ir pavėluotos kaip belapių medžių ruduo tautos meilės. Tačiau kas mums iš tokio subjektyvus įtikėjimas savo beribiu teisumu, kai objektyvus tokių pasisakymų rezultatas yra katastrofiškas postūmis demoralizacijos ir teisinio nihilizmo linkme.
Kadaise Neronas ieškodamas įkvėpimo padegė Romą, tačiau mūsų komercinių laikų neronai, pilantys žibalą į ugnį, privalėtų susimokėti už savo pavojingus pasismaginimus, nežmoniškus eksperimentus dėl žmoniškumo, taip bent iš dalies kompensuodami visuminius nuostolius. Toks būtų techninis pasiūlymas be jokių didesnių moralizavimų ir apibendrinimų.