Vadavos iš lenkų, rusų – išsilaisvino. O dabar? Iš ko ir kaip vaduotis, kai kilpa vis tampriau veržiasi apie kaklą ir vis labiau dusina? O lietuvis su lietuviu nebemoka susikalbėti...“
...apie politiką
Nematau politinės partijos, kuri galėtų apginti Lietuvą ir teisybę. Ne partijos, o interesų uabai. Artėja rinkimai. Matome, kaip prasideda papirkinėjimai, privilegijų suteikinėjimai. Mūsų žmogui dar sunku atsispirti prieš alų, silkės uodegą... Visų pažadai vienodi, kol į valdžią ateina. O kai ateina, viską pamiršta. Dabar ir pečkurys turi būti partinis – valdančiosios partijos... Kai manęs klausia, ką rinkti į valdžią, aš sakau: „Rinkite ūkininkus! Ar girdėjote, kad ūkininkas ką apgautų?“ Jei pakeistų rinkimų tvarką, gal būtų vilties. Dabar gi partijos savo kandidatus iškelia, tai visokie balvonai ir ateina...
Jei būtų galvoję apie žmones ir savo garbę, Andrius Kubilius su Irena Degutiene po visų jų skandalų turėjo atsistatydinti. To nepadarė ir, mano nuomone, tai didžiulė jų klaida. O gal aš jau tos politikos nebegaliu suprasti, visur susitarimai, išlygos, derybos.
...apie atsakomybę ir tiesą
Pirkau traktorių dar už rublius. Iki šiol nereikėjo remontuoti. Pirkau kitą, po penkerių Nepriklausomybės metų. Iki šiol neremontuotas. Pirkau neseniai, prieš penkerius metus – jau variklį perrinkome. Rinka didžiulė, o atsakomybės nėra. Pardaviau grūdus, atsiskaityti žadėjo per dvi savaites, pinigų iki šiol negavau, firmos vadas ragelio net nekelia... Reikėjo remontuoti siurblį, vežiau į Vilnių. Pinigus sumokėjau, bet siurblys neveikia... Vėl „minti“ į Vilnių brangu. Teko naują nusipirkti.
Keitė per mano lauką ėjusios aukštos elektros įtampos laidus. Prašiau, kad darbus atliktų prieš žiemkenčių sėją. Negalėjo. Pakeitė vasario mėnesį, bet paliko nutįsusius laidus. Išvažiavo. Išsilyginau jų vėžes. Reikia rudenį kulti, negaliu dėl tų laidų kombainu pravažiuoti. Skambinu, klausiu. Kvailiu išvadino, sako, kad aš nieko apie elektrą neišmanau...
Perki chemikalus. Vienos firmos veikia gerai, kitos – ne. Kodėl? Gal perpilti, o gal atskiesti ar sušaldyti? Kai papriekaištavau, atrėžė: „Ar visą laiką prižiūri, kai purškia?“ Tai argi visur pristovėsi? Argi tokia sąžinė ir teisybė, kad ją vis prižiūrėti, sekti reikėtų?
Prieš dvejus metus dar dirbau veterinarijos gydytoju, bet kai nustatė 300 Lt mokestį, kurį reikia einamąjį mėnesį sumokėti, nepriklausomai nuo pajamų, aš per metus tik 900 Lt uždirbau. Tai kaip galiu toliau dirbti? Dabar girdėjau skundžiantis, kad trūksta veterinarijos gydytojų. Kaip netrūks, jei išvaikė?
Kartais atrodo, kad ūkininkai Lietuvoje nereikalingi. Tik jų žemės vilioja, kurias nori kažkas greičiau supirkti, o paskui brangiau parduoti. Kodėl esame taip mulkinami, kad pradedame nieko nebesuprasti?
Teisybė Lietuvoje pasiklydusi... Pažiūrėkime televiziją. Tuo pačiu metu vienas kanalas kažką gina, kitas tą patį kaltina.
...apie išeitį
Ar galima ją rasti? Nežinau... Reikia, labai reikia sušaukti žemdirbių suvažiavimą. Išsikalbėti. Prisikaupė labai daug reikalų. Tiesiog reikia išmiežti, kaip tvartą, reviziją daug kur padaryti. Yra aktyvių, protingų vyrų Lietuvos kaime. Nesuprantu tų, kurie nenori suvažiavimo. Žinoma, ne dėl šou. Dėl prisikaupusių bėdų. Dar nesišnekėsime pusmetį, metus? Užauginsime ir pyktį, ir neviltį, kurios, sakau, labai jau daug. O susirenki, pasikalbi, vis tiek kažkas pajuda.
Daug nepagrįstų naujų reikalavimų. Įstatymai priimami, žmonės apie juos nežino. Ūkininkų sąjunga pritilo, pirmininkas vienas žemdirbiams atstovauja. Reikia, kad žmonės tiesos norėtų ir jos ieškotų.
Kitaip nieko nebus. Reikia pasiekti, kad nebūtų kurpiami nauji mokesčiai, kol nesuvienodintos ES išmokos (juk mes tris kartus mažiau jų gauname). Pvz., nesuprantu selekcijos mokesčio. Aš nusiperku elitinę, brangią sėklą, ją pasisėju, nukuliu ir visą derlių turiu parduoti, o sėjai vėl pirkti naują. Jei ne – grasina bauda. Kas gi čia per pramanas? Visais laikais pirkdavome elitinę sėklą ir naudodavome ją 3–4 metus. Suprantu, jei mano ūkis nėra aprobuotas sėklininkystės ūkis, tai aš ir nepardavinėju grūdus kaip sėklinius, o tik kaip ūkinius. Arba kitas dalykas – pieno šaldytuvų kalibracija. Atvažiuos „kontrolierius“ ir nurodys, ką turiu padaryti. Už savo vizitą pinigėlius paims.
Aš ir pats žinau, kaip prižiūrėti šaldytuvą, sugedus kiekvienas ūkininkas net naktį ieškos meistro. Juk surauginti tiek pieno – ne juokas. Matyt, taip dirbtinai sukuriamos firmos, šiltos darbo vietos kažkam, nauji mokesčiai, kad tas šiltas vietas išlaikytų. Ką žada padaryti su žemės mokesčiu, kai kaina bus nustatoma ne pagal žemės vertę, bet pagal rinką? Kokia čia nesąmonė? O kam pasakysi?
Lietuva – pienininkystės kraštas, o karvių vis mažėja. Čia, gyvenvietėje, būdavo po 60, o dabar – gal 4–5 ragus iš dilgėlių kyšančius pamatysi... Nustojo pieną rinkti, o kur jį dėti?
Jei už veršiukus gerai mokėtų, žmonės augintų. O ką dabar veikia kaimo žmogus? Iš ko gyvena? Tai ar gali save, ar valdžią gerbti?
Pažiūrėkite, kiek tuščių sodybų. Visame kaime gal tik tris jaunesnes šeimas rasi. Kas dar po penkerių metų bus?
...apie save
Kaip jaučiuosi? Kaip ir visi – nežinomybėje. Kiekvieną dieną – nauji įstatymai.
Turiu karvikių dvidešimt. Būčiau jau atsisakęs, sveikatos mažėja, bet atėjo jauna šeima į kaimynystę gyventi. Sąžiningi, dori žmonės. Gaila juos palikti be darbo. Taip ir palikau fermą.
Su javais mažiau problemų. Žieminių, vasarinių kviečių, rapsų, grikių auginame apie šimtą hektarų. Žieminiai neblogai išsilaikė, tik laukus užpuolė avižuolės, reikės jas nuodyti...
Bitelių dar apie keturiasdešimt kelmų. Gerais metais esu ir po dvi tonas medaus prikopinėjęs, bet ne kasmet taip sekasi. Sunkiai žiemojo šiemet. Erkės išpjovė, matyt, vaistai nesuveikė.
Sako, esu žemaitis, užsispyręs. Bet aš tik už teisybę, neteisybė man „nepraeina“, tokia jau mano natūra.
...apie žemdirbį
- Parašykite, – sako Mykolas, – kad žemdirbiai yra tie žmonės, kurie nieko nevynioja į vatą, kalba tiesiai apie savo rūpesčius ir vargus. Žemdirbio darbas neturi atostogų ir poilsio. Jį nuolat „auklėja“ ne tik valdžia, bet ir orai: drėgmė, sausra, vėjai, lietūs, darganos, pūgos, šalčiai... Atrodo, viskas akivaizdžiai matyti. Argi žemdirbys nenusipelno pagarbos ir gerų sprendimų, kad neuždustų Lietuvoje, už kurią galvą guldė...