Kam neaišku, rašau apie vargšą 23 metų vaikiną iš Pakruojo Deivydą Jaciką. Prieš metus Deivydas puikavosi ant Anglijos bulvarinių laikraščių viršelio numerių ir pasakojo kaip nepabūgęs ginkluoto brito pabandė sulaikyti juvelyrinę parduotuvę apiplėšusį vagį, o nuo vakar likusius savo gyvenimo metus už tautiečio nužudymą praleis Didžiosios Britanijos kalėjime.
Prieš metus didžiavausi šiuo tautiečiu. Supraskite, ne kasdien mes už savo valstybės sienų garsėjame gerais poelgiais. Deivido žygdarbis kaip tik toks ir buvo: paprastas žmogus bando gelbėti turtingo brito verslą. Jis netgi rizikuoja savo gyvybe ir, nors ir nepavyksta sulaikyti vagies, lietuvis iškart tampa žvaigžde.
Įsivaizduojate, yra kuo didžiuotis! Ne Arvydu Saboniu, ne Žydrūnu Savicku, ne Artūru Zuoku, o paprastu, nuoširdžiu vaikinu iš Pakruojo. Paprastu emigrantu išvykusiu į užsienį ieškoti laimės. Deividu Jaciku.
Iki šiandienos drąsiai teigiau, kad pernai man tai buvo geriausia žinia apie lietuvių gerus darbus užsienyje. Ne apie tuos „glamūrinius“ lietuvius, o „fabrikinius“, sunkiai lenkiančius nugaras svetimšalių ūkiuose, dėl ilgesnio pinigo aukojančius savo sveikatą ar kelias dienas rankas mirkančius chemikaluose.
Ne kartą apie D. Jaciko pavyzdį minėjau savo draugams ir sakydavau, kad ne visi iš Lietuvos išvykę žmonės yra blogi ir niekam netikę. Skaitytojau, nesuprask, kad aš čia tautos piliečius klasifikuoju ir rūšiuoju kaip kokius saldainius, bet, sutik, kad didžioji dauguma išvykusiųjų - iš to šalies penktadalio dirbančiųjų, kurie čia uždirba minimalų atlyginimą ir nuvažiavę į airijas, norvegijas ar anglijas neįgyja daugiau protelio. Atvirkščiai! Įsivaizduojama laisvė ir didesnė finansinė nepriklausomybė susuka protą ir priveda iki nepataisomų įvykių.
D. Jacikas man buvo žvaigždė. Netgi, kai kovo 11 dieną TV3 televizija rodė „Lietuvos garbę“, vieną apdovanojimą skyriau Deivydui. Buvo kalbama už paprasto lietuvio žygdarbį užsienyje. Iškart nedvejodamas sušukau, kad D. Jacikas turėtų būti apdovanotas.
Bet komisijos sprendimu „Metų lietuviu svetur“ tapo Airijoje gyvenantis Vytautas K. - jaunas vaikinas, svetur statantis tiltus, išgelbėjęs du iš plausto į ledinį vandenį iškritusius airius. Tuomet buvo pikta. Kelis kartus net pasvarsčiau garsiai, kodėl šį apdovanojimą neįteikė mano anų metų favoritui Deividui iš Pakruojo, tačiau, dabar, prieš geras porą valandų sužinojęs vargšo Deivydo likimo vingius, nuoširdžiai atsiprašau Vytauto už tai, kad drįsau abejoti jo narsa ir pasiaukojimu. Atleisk man, Vytautai, už blogas mintis ir už tai, kad aš per mažai skaičiau, ką tu padarei pernai Airijoje.
O dėl Deivydo skauda širdį. Kiek dar tokių yra užsienyje ir kiek dar sulauksime panašaus pobūdžio naujienų - tik Visata žino. Dabar geresnio gyvenimo paragavęs lietuvis paslydo. Blykstelėjo vieną kartą, o paskui prisidirbo visam gyvenimui.
Nieko naujo. Vienas šaukštas medaus deguto statinėje anksčiau ar vėliau taps degutu.