Ne tik Velykos, bet ir Verbų sekmadienis skiriasi. Prisiliesti prie kitose Europos šalyse, ypač Italijoje, rengiamos Palmių sekmadieniu vadinamos religinės šventės iškilmių išsiruošia nemažai lietuvių.
Likus porai savaičių iki Velykų išvykas į Vatikaną organizuoja kelionių agentūros. Skelbia – ten būna gražu ir galima įkvėpti pakilios dvasios.
Dvejus metus Popiežiškajame Laterano universitete Romoje studijavusiam kunigui N. Žvirbliui Palmių sekmadienį procesijoje su popiežiumi Benediktu XVI dalyvauti neteko, bet gyvendamas Italijoje jis, kaip pats sako, pasisėmė smagios ir labai nuoširdžios patirties.
Mat studijų metu jis dirbo kunigu pietinėje Italijos dalyje, dešimties tūkstančių neturinčiame Pulijos regiono miestelyje Vila Kastelyje. Ten N. Žvirblys buvo tapęs šiltos italų bendruomenės dalimi.
Šiemet po dvejų metų pertraukos didžiąsias pavasario šventes 33 metų Lazdijų dekanato vicedekanas ir Lazdijų parapijos klebonas kunigas N. Žvirblys pasitiks Lietuvoje.
– Savo parapijiečiams priminėte tikrąją Verbų sekmadienio šventės reikšmę. Kokia ji? – pasiteiravau kunigo N. Žvirblio.
– Didžiuoju sekmadieniu prasideda didžioji savaitė, kurioje svarbiausios dienos – Didysis ketvirtadienis, Didysis Penktadienis ir Didysis šeštadienis.
O paskutinį sekmadienį prieš Velykas mes prisimename iškilmingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Jis garbingai ant asilo atvyko į miestą ir džiaugsminga minia jam po kojomis klojo palmių bei alyvų šakeles. Nors jis tądien buvo priimtas kaip didis žmogus, po savaitės ta pati minią Kristų nukryžiavo.
Neretai ir mes šiandien atsiduriame panašioje padėtyje. Pirmiausia patys išaukštiname žmones, o vėliau apsisukę juos pasmerkiame. Todėl šios religinės šventės simbolika – puiki proga susimąstyti apie mums daromą minios įtaką.
Ar verta pasiduoti minios jausmui? Gal geriau elgtis nuosekliai ir vadovautis savo apgalvotais sprendimais.
– Įkvepiančiomis mintimis ne taip seniai dalijotės su italais. Ar švenčių metu tikėjimą jie išreiškia labiau nei lietuviai?
– Ir Lietuvoje, ir Italijoje apeigų esmė ta pati, tačiau skirtumų atrasti galima. Pietų Italijos gyventojų tikėjimas, regis, yra arčiau jų.
Nieko keisto – mažesnių miestelių gyventojai jaučiasi vieni kitiems artimesni. Italų šeimos didelės ir turi tvirtas tradicijas. Susidarė įspūdis, jog ten per šias iškilmingas pavasario šventes liejasi nuoširdus džiaugsmas. Bažnyčiose susirenka daugybė įvairaus amžiaus žmonių.
– Mes, lietuviai, į bažnyčią einame nešini daugiausiai iš sausų žolių susuktomis verbomis. Italai puošia palmių arba alyvmedžių šakeles?
Teko matyti keletą alyvos šakelių, puoštų gyvų gėlių žiedais. Paprastai Pietų Italijoje ateidami į bažnyčią žmonės atsineša ne vieną alyvmedžių šakelę, o visą jų ryšulį.
Kaip tik pavasarį Italijoje genimi alyvmedžiai. Žmonės prieš Palmių sekmadienio iškilmes iš tų šakelių susiriša didelius pėdus, kuriuos kunigas pašventina miesto aikštėje, o per mišias juos žmonės palieka šalia bažnyčios. Labai gražus vaizdas.
Pasibaigus mišioms miestiečiai vaikštinėja šnekučiuodamiesi ir dalija vieni kitiems nuo savo alyvmedžių pėdo nulaužtomis šakelėmis. Jomis keisdamiesi jie linki ramybės.
– Gal kokias nors iš Italijos atsivežtas idėjas pritaikysite ir dabartinėje savo parapijoje?
– Mintyse įstrigo ten Didįjį penktadienį vykstančios procesijos. Jose dalyvauja ir pagyvenę, ir jauni vyrai. Smagu žiūrėti, kaip jie neša ant pečių Kristaus statulas su kryžiais.
Procesijoje nedalyvaujantys miestiečiai taip pat nelieka nuošalyje. Jie nuotaikingai pasitinka pro namus praeinančią koloną, išeina į gatvę.
Šventės nuotaika ir atsidavimas sujungia miestelio gyventojus. Tai visuma, į kurią kiekvienas žmogus įdeda savo džiaugsmo dalį.
Tokia patirtis mane pastūmėjo įtraukti kuo daugiau Lazdijų gyventojų į didžiąsias pavasario šventes. Ateinantį penktadienį – Viešpaties kančios ir mirties prisiminimo dieną – vyks kryžiaus pagerbimas, eisime Kryžiaus kelią su 14 stočių.
Sumaniau į procesiją įtraukti miesto valdžios, policijos, gaisrinės, ligoninės ir kitų įstaigų atstovus. Kiekvienas dalyvis turės savo pareigas. Tikiuosi, kad šventė sujudins visą miestą.
– Šie metai jums pačiam išskirtiniai ne tik dėl to, kad ką tik apsigynėte magistro darbą. Taip pat minite ir kunigystės dešimtmetį. Kaip, jūsų akimis, per šį laiką pasikeitė tikintieji, jūs pats?
– Tai tik maža mano kelio atkarpėlė. O tikintieji keičiasi tiek, kiek pats įdedi noro ir meilės padėti jiems tai daryti.
Gera, kai žmonės atranda tikėjimą ir nesvarbu, ar anksčiau, ar vėliau. Ir čia svarbus kunigo buvimas tam tikru metu tam tikroje vietoje.
Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Noras būti kunigu toliau liepsnoja. Esu laimingas, kad pasirinkau būtent tokį gyvenimo kelią.
Leidosi Dievo suvedžiojamas
Iš Prienų rajono Balbieriškio miestelio kilęs kunigas N. Žvirblys savo pašaukimą apibūdina pranašo Jeremijo žodžiais: „Dieve, tu mane suvedžiojai, aš leidausi suvedžiojamas“.
1996 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. Mokslus baigė Marijampolėje Vilkaviškio vyskupijos Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarijoje.
2001 buvo pašventintas diakonu, po metų – kunigu. Vilkaviškio Katedroje buvo vikaru, o nuo 2006 buvo paskirtas į Griškabūdžio parapiją Šakių rajone.
2009-2011 metais studijavo Romoje, Popiežiškajame Laterano universitete Jono Pauliaus II-ojo Šeimos ir santuokos institute įgijo magistro laipsnį.
Nuo 2011 – Lazdijų dekanato vicedekanas ir Lazdijų parapijos klebonas.