Anuomet, ankštame aspirantų bendrabučio kambarėlyje kurdamas, daugindamas draudžiamą literatūrą, rizikuodamas bet kurią akimirką pakliūti į sovietų saugumo rankas, mažai turėjo vilčių išvysti Lietuvoje laisvai plėvesuojančią trispalvę. Ir nė netoptelėjo, kad po laisvės vėliava bus krečiamos didžiausios niekšybės, suklestės valdininkų godumas, korupcija, teisėsaugininkų savivalė. Bet neseniai su būriu jaunimo į Budapeštą keliavęs signataras įsitikino, kad auga karta, atspari politinių ir kriminalinių skandalų virusui.
Interviu portalui lrytas.lt signataras A. Patackas pabrėžė: mūsų šalį iš skandalų ir korupcijos liūno ištrauks jaunoji karta. Tiksliau, narkotikų, alkoholizmo ir vartotojiškumo nesugadinta jos dalis.
– Jūs žinomas kaip griežtų moralinių nuostatų kultūrologas, visada pabrėžiantis moralumo, tikėjimo svarbą. Todėl atrodo keista, kad taip palankiai atsiliepiate apie jaunimą, kurį ir pedagogai, ir kunigai iš sakyklų smarkiai bara už palaidą gyvenimą, materializmą?
– Kovo mėnesio viduryje su grupe jaunuolių važiavome į Budapeštą, švęsti Vengrijos nepriklausomybės dienos, pareikšti solidarumo su vengrų tauta. Šaunūs jaunuoliai, nesigirdėjo keiksmų, per visą kelionę niekas nė lašo alkoholio negėrė. Gal tik per daug rūkė... Labai daug kalbėjome apie padėtį Lietuvoje, Europoje, apie politiką ir gyvenimą apskritai.
Galiu pasakyti, kad šių jaunuolių įžvalgos pasirodė gilesnės, mintys tikslesnės, nei kai kurių diplomuotų politologų, nuolat matomų televizijos ekranuose.
– Turbūt nemažai vyresnės kartos žmonių pasipiktintų išgirdę, kaip jūs giriate Lietuvos jaunimą. Daugelis įsitikinę, jog tipiškas šiuolaikinis jaunuolis yra plevėsa vakarėlių liūtas, neatsisakantis pakramtyti „Ecstasy“, o vienintelis jo gyvenimo tikslas – įsigyti apynaujį BMW ir puikuotis juo prieš merginas?
– Nesu senas bambeklis, aiškinantis, kad šiuolaikinis jaunimas sugedęs, o štai mano laikais buvo doras ir šaunus. Anaiptol. Sovietiniais laikais buvo apstu jaunimo, prigėrusio anuomet pigaus alkoholio jūroje. Ir materializmas, dabar vadinamas vartotojiškumu, klestėjo.
Daugeliui jaunų žmonių pagrindinis gyvenimo tikslas buvo įsigyti džinsus ir „Žiguli“ automobilį. Bet ir toje gniuždančioje aplinkoje išliko visiškai kitokių jaunuolių. Jie padėdavo platinti „Katalikų bažnyčios kroniką“, kitą pogrindinę literatūrą. Sovietinę sistemą išklibinę neformalūs religiniai judėjimai, o taip pat romuviečiai, žygeiviai buvo jauni žmonės.
Būtent šie judėjimai, kaip teigia naujausi istorikų tyrinėjimai, buvo pagrindinė terpė, iš kurios pakilo Atgimimo banga. Sąjūdį įkūrė ne vadinamieji LKP reformistai ar sovietams lojalios inteligentijos elitas, bet paprasti žmonės. Dauguma jų – jauni.
Ir dabar, šioje purvinų skandalų aplinkoje man smagu matyti laisvės metais išaugusią kartą. Šiais laikais vis didesnė dalis jaunimo atsigręžia į pasenusiomis, konservatyviomis laikytas tikėjimo, patriotizmo ir tautinės savasties idėjas.
– Apžvalgininkai, ekspertai būgštauja, kad įvykiai Garliavoje tapo nebevaldomi ir gresia susprogdinti teisinės valstybės pamatus. Ką apie tai manote jūs?
– Gerai, kad žmonės neabejingi, jie telkiasi ginti savo įsitikinimų, o ne girtuokliauja, dykinėja. Mirštančios visuomenės požymis yra visiškas abejingumas. O pastarųjų metų procesai parodė, kad Lietuvos žmonės nėra abejingi tam, kas vyksta šalyje.
Žinoma, aktyvumas gali atsukti ir negatyviąją puse, bet tai jau kitas dalykas. Na, o jeigu prie tvoros susirinkusi minia gali sugriauti valstybės teisinius pamatus, tai galbūt kažkas negerai su tais pamatais, o ne su minia. Pavojus slypi pačioje teisėtvarkoje, kuri palaipsniui virsta vidiniu valstybės priešu...
– Kaip dabartinę padėtį, korupcijos skandalus, FNTT vadovų atleidimo istoriją, krizę Garliavoje vertina jūsų bendražygiai, priešsovietinio judėjimo dalyviai, tremtiniai?
– Tie, su kuriais bendrauju, nepanikuoja. Nesidžiaugia, žinoma. Ne tokios Lietuvos, kokia yra dabar, tikėjomės. Bet idealas beveik niekada neišsipildo,o vilčių išlipti iš pelkės yra, jeigu politikai bus grąžintos moralinės vertybės.
Aš esu katalikas, tiksliau, stengiuosi juo būti ir laikytis sąžinės vertybių. Iš manęs ir bendraminčių vienu metu dėl to buvo šaipomasi, garbintas primityvus pragmatizmas. Dabar matome, į kokią keblią padėtį mus įstūmė nuo moralės atskirta politika.
– Gal būtų išvengta daugelio negerovių, jeigu disidentai būtų aktyviau dalyvavę valdžioje? Ar jų tiesiog neprileido prie valstybės vairo?
– Tie disidentai, kuriuos pažįstu, niekada nesiveržė į valdžią, ne toks buvo jų tikslas ir motyvacija. Aš buvau politikoje tiek, kiek maniau esant reikalinga. Net nelaikau savęs politiku.
Disidentai kartu su Lietuvos žmonių dauguma uždegė laisvės fakelą. Tenka apgailestauti, kad jį pasičiupo prie bet kokių aplinkybių prisitaikantys, į sandėrius su sąžine linkę „žiguliukų“ kartos politikai.
– Kodėl atsisakėte aukštų valstybinių apdovanojimų, sklypų ir kitų privilegijų signatarams?
– 2008 metais atsisakiau priimti Vyčio kryžiaus ordiną, nes panašų apdovanojimą buvo gavęs prokuroras Antanas Stepučinskas, kuris sovietiniais laikais tardė mane kaip disidentą. Jeigu šiais laikais Lietuvos valdžia nusprendė, kad mano tardytojas vertas apdovanojimo, vadinasi, anuomet buvo teisus jis, o ne aš.
Taip pat nemanau turįs teisę gauti žemės tik todėl, kad buvau signataras. Jokių privilegijų nenusipelniau ir man jų nereikia. Dirbu Kauno karininkų ramovės viešųjų ryšių specialistu, pajamų man kol kas užtenka ir dėl jų nesuku galvos.
Nėra žmogui didesnės laimės, kaip užmigti ramia sąžine. Jeigu sąžiningumas taps ne tik deklaruojama, bet gyvenimą grindžianti vertybė, mažiau bus korupcijos skandalų ir apskritai purvo visuomenėje.