Keturiolika kooperatyvų vienijanti asociacija pieno perdirbimo įmonėms kasdien parduoda po 400-450 t pieno. Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas teigia, jog pieno perdirbėjų veiksmai, kuomet kaina pirmiausia mažinama kooperatyvams, duoda pagrindo svarstymams, jog taip bandoma žlugdyti kooperaciją, o valdžios institucijos ir politikai į tai nekreipia dėmesio.
- Kooperatyvas atveža prie įmonės vartų keliolika tonų pieno ir gauna mažesnę kainą, nei pavienis ūkininkas, į kurio kiemą dėl vienos tonos užsuka pieno perdirbimo bendrovės automobilis, - kalba žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlė“ direktorius Jonas Kuzminskas. Jo teigimu, daugiau nei 600 pieno tiekėjų turinčiam kooperatyvui už kilogramą mokama 70 ct, o pavienis ūkininkas gauna 89 ct. Tokia „praktika“ buvo taikyta ir praėjusiais metais: pieno supirkimo kainos diferencijuotai mažintos nuo kovo pradžios, paskui nuo balandžio, gegužės, birželio.
- Apie būsimas kainas mus informuoja prieš tris keturias dienas, - pastebi R. Arnašius.
Pagal Vyriausybės patvirtintas Pieno supirkimo taisykles, atsiskaitymo už supirktą pieną terminas – 15 dienų. Daugiametė praktika parodė, jog pieno gamintojas tik po to laikotarpio sužino, kokios kokybės žaliava pateko į pieno perdirbimo įmonę, kokios pritaikytos nuoskaitos ir kokią kainą gaus.
- Jeigu pieno tiekėjas dėl diskriminacinių kainų nutaria pakeisti supirkėją, jis iš pradžių yra gąsdinamas įvairiais valstybės tikrintojais, o vėliau jam užtrenkiamos naujosios įmonės durys, - pasakoja asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovė ir ŽŪK „Pieno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė.
- Po savaitės vyksiančioje trišalėje Pieno taryboje pieno gamintojams bus rašomas nuosprendis, - įsiterpia Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas. Pieno perdirbimo įmonėms atstovaujantys pranešėjai jau pateikė sau priimtinus nutarimus: „Dėl pieno gamintojų, keičiančių pieno supirkimo įmones („perbėgėlių“), kontrolės sustiprinimo“, „Pieno supirkimo kainos balandžio mėnesį ir jų kitimo pagrindimas“, „Dėl somatinių ląstelių viršutinės nustatymo ribos panaikinimo“, „Dėl darbo grupės, sudarytos 2012 03 06, inhibitorinių medžiagų nustatymo ir sankcijų taikymo klausimams nagrinėti ataskaitos ir Pieno supirkimo taisyklių pakeitimų“ ir pan.
Pasak A. Stančiko, dar praėjusių metų lapkričio mėn. vykusioje Pieno taryboje buvo pasiūlyta, jog visi nutarimai būtų patvirtinami ne trimis ketvirtadaliais balsų (kaip nustatyta įstatuose), o paprasta balsų dauguma. Vadinasi, pieno gamintojams aktualius sprendimus galima patvirtinti ir jų neatsiklausus arba jiems prieštaraujant.
- Pieno perdirbėjai manipuliuoja pieno supirkimo kainomis, pieno tyrimų rezultatais, o kooperuotus pieno gamintojus palieka be pasirinkimo laisvės, - teigia R. Arnašius. Jam pritaria ir J. Dovydėnienė, drauge pastebėdama, jog valstybė tik imituoja rūpestį kooperacija. Nors 2012-ieji paskelbti Kooperacijos metais, tačiau Žemės ūkio ministerija neskyrė nė lito asociacijai „Kooperacijos kelias“ atstovauti Lietuvos žemdirbiams Briuselyje, kelionei teko prašyti rėmėjų lėšų.
„Lietuvoje nėra nė vieno tikro žemės ūkio kooperatyvo.“ Tokią žinią ŽŪR pirmininkas A. Stančikas teigia išgirdęs iš paties ministro Kazio Starkevičiaus parodos „Ką pasėsi... 2012“ metu. Tiesa, vėliau nusišypsojęs ministras patikslino savo mintį: tikras kooperatyvas tik tas, kurio nariai patys gamina žaliavą, ją perdirba ir parduoda produktą. Tačiau A. Stančikas priminė, jog Lietuvai atgavus nepriklausomybę Prancūzijos vyriausybė savo lėšomis 1994-1995 metais Plungės rajone įsteigė 28 žemės ūkio technikos paslaugų kooperatyvus. Nė vieno jų įstatuose nebuvo minties apie produkcijos gamybą, perdirbimą ar prekybą.
- Politikai kiša koją verslui ir kooperacijai, - pastebėjo asociacijos „Kooperacijos kelias“ vadovė J. Dovydėnienė.
- Kooperacija yra stiprus argumentas tariantis su pieno perdirbėjais, - teigia Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis. – Kai prieš kelerius metus kooperatyvas „Lietuviškas pienas“ galėjo per dieną patiekti 750 t pieno, pieno perdirbimo bendrovės pačios rodė iniciatyvą tartis, siūlė pasirašyti ilgalaikes sutartis su tvirta kaina. Dabartiniai kooperatyvai nevaldo pieno žaliavos, todėl jais manipuliuoja ir verslo, ir politikos atstovai.
LPGA vadovas J. Vilionis pastebi, jog didžiosios pieno perdirbimo bendrovės senokai pasidalijusios „įtakos zonas“. Pavyzdžiui, neseniai iš Prienų r. ūkių UAB „Žemaitijos pienas“ supirkėjai kasdien išsiveždavo po 60-80 t pieno, šiandien jų neliko nė kvapo: ši „zona“ atiduota vienai Marijampolės įmonei.
- Mūsų kooperatyvai pieno žaliavą parduoda ir užsienio supirkėjams, į Lietuvą įvežama žaliava iš Estijos, Latvijos ūkių, iš Vokietijos gabenamas sutirštintas pienas lietuviškiems sūriams gaminti, - pastebėjimais dalijasi ŽŪR pirmininkas A. Stančikas.
- Žinau pieno perdirbimo įmonių, kurios nesuperka pieno, tačiau gausią produkciją tiekia į prekybos centrus, - pasakoja ŽŪK „Rešketėnai“ vadovas Algimantas Leščiauskas, - nusiperki patrauklios išvaizdos sūrį, o jis kitą dieną šaldytuve kaip pensininko užkulnis atrodo. Ir jokioms valstybės tarnyboms neužkliūva tokie be pieno pagaminti pieno produktai...
- Kol šimto tūkstančių „laisvų“ kišenėje neturėsi, su tavimi niekas nesitars, nesiderės, prie stalo nesodins, - šmaikštauja LPGA vadovas J. Vilionis.
- Nereikia Lietuvai pieno ūkio, - apmaudžiai kalba ŽŪK „Pieno gėlė“ direktorius J. Kuzminskas. Jo vadovaujamo kooperatyvo administracija įsikūrusi Plungėje, Birutės gatvėje. Toje pat gatvėje nuo tarpukario metų veikė linų perdirbimo įmonė. Šalies verslui patarinėję politikai prieš keliolika metų sakė: nereikia Lietuvai linų: šiaudelius parsivešime iš Baltarusijos, pluoštą – iš Prancūzijos, siūlus – iš Kinijos. Panaši dėlionė klostosi ir su pienininkyste. Briuseliui tai gal ir į naudą. O mums?.. Maitinsime tautą pienu iš sojų, sūriais ir sviestu iš augalinės kilmės baltymų, palmių aliejaus?