Didįjį ketvirtadienį Kristus Jeruzalėje valgė paskutinę
vakarienę ir įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą - Mišias, Komuniją ir
Kunigystę, paskui Alyvų sode meldėsi, buvo suimtas ir pradėjo savo
kančios kelią.
Didįjį ketvirtadienį bažnyčiose nutyla vargonai ir varpai,
prasideda didžiausio religinio susikaupimo tridienis išgyvenant
Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Didžiojo ketvirtadienio rytą aukojamos Krizmos Šventosios
Mišios, kai šventinami aliejai, naudojami Krikšto, Sutvirtinimo,
Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentams, taip pat altoriui
konsekruoti, atnaujinami kunigystės pažadai.
Didysis ketvirtadienis dar vadinamas „švariuoju
ketvirtadieniu“. Tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai.
Moterys šluotražiais nušveisdavo aprūkusias lubas, plaudavo sienas,
šveisdavo stalus, išpurtydavo patalynę, vėdindavo drabužius,
išplaudavo visus skalbinius, indus, kad visi metai būtų švarūs.
Pasak etnologų, Mažojoje Lietuvoje ir Pietvakarių Lietuvoje Didįjį
ketvirtadienį vadindavo „žaliuoju ketvirtadieniu“ - tą dieną
moterys persodindavo kambarines gėles, mat šią dieną persodintos
jos gerai augančios visus metus.
Didįjį penktadienį bažnyčiose ir miestų gatvėmis einamas
Kryžiaus kelias, prisimenant Kristaus kančios kelią į Golgotos
kalną. Bažnyčiose laikomos Viešpaties kančios pamaldos, pagerbiamas
kryžius. Didįjį penktadienį katalikams privalomas griežtas
pasninkas.
Didžiojo šeštadienio vakarą bažnyčių šventoriuose uždegamas
laužas, nuo jo liepsnos tikintieji prisidega atsineštas žvakes,
kuriomis nušviečia tamsią ir tylią bažnyčią.
Vėliau vyksta
Velyknakčio iškilmės, įžiebiama šviesa, užgroja vargonai, o
sekmadienio rytą skambantys varpai praneša apie Prisikėlimo slėpinį.