Reikia tikro vaško
Panevėžio kraštotyros muziejuje dar likus trims savaitėms iki šv. Velykų kasdien buvo pradėtos rengti edukacinės programos „Margučių rytas“ užsiėmimai. Per juos kiaušinių marginimo vašku paslapčių mokėsi ir maži, ir dideli panevėžiečiai – pradedant nuo darželinukų grupių iki kelių kartų vienos šeimos atstovų.
Kraštotyros muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja Aušra Sidorovienė apie tai, kaip reikia vašku marginti kiaušinius, mielai sutiko papasakoti ir lrytas.lt skaitytojams.
Pasiryžusiems kantriai brūkšnelis po brūkšnelio, taškelis po taškelio vašku išmarginti kiaušinius, pirmiausia reikia apsirūpinti nesudėtingomis darbo priemonėmis. Reikia tikro bičių vaško gabalėlio (paprastų žvakių parafinas šiam reikalui visiškai netinka), keramikinės žvakidės (skirtos aromatiniams aliejams kaitinti) ir arbatinės žvakutės bei medinių pagaliukų ar pieštukų, kurių gale įsmeigtos plonos vinutės ar adatėlės-smeigtukai.
Be abejo, reikalingi ir kiaušiniai. Jie turi būti jau išvirti ir šiek tiek atvėsinti. Verta žinoti, kad ant kiaušinio baltu lukštu visi raštai matysis ryškiau, o dažai jį nudažys smarkiau, nei rudi lukštai. A. Sidorovienė sako pastebėjusi, kad prasčiau nusidažo ir švieži kiaušiniai arba tie, kuriuos šeimininkės išverda sūriame vandenyje, saugodamos, kad nesutruktų lukštas.
Marginti galima ne tik vištos, bet ir gerokai egzotiškesnius, pavyzdžiui, strutės kiaušinius. Tinka, jei turit, ir kalakutės ar anties kiaušiniai – pastaruosius dažai nukanda itin gražiai.
Natūralius dažus gamina iš anksto
Pirmiausia žvakidėje išlydomas vaškas. Kai jis visas suskystėja, galima pradėti darbą. Pasak A. Sidorovienės, pirmiausia smeigtuko galvutę reikia pamirkyti skystame vaške ir iškart brėžti brūkšnelį ar dėti taškelį ant kiaušinio. Tuomet vėl pamirkyti smeigtuką į vašką ir vėl liesti kiaušinio lukštą. Ir taip tenka darbuotis, kol visas kiaušinis išmarginamas. Tuomet kiaušinį reikia įmerkti į norimos spalvos dažus.
Paprastai A. Sidorovienė edukacinės programos dalyviams stiklainiuose paruošia pačių paprasčiausių parduotuvėje pirktų dažų, skirtų virtiems kiaušiniams marginti. Į stiklainėlį su dažais įleistas kiaušinis netrukus ištraukiamas jau kitokios spalvos. Kraštotyros muziejaus darbuotojos norintiems ryškesnės spalvos margučio pataria kiaušinį į dažus merkti kelis kartus: neilgam įmerkti, ištraukus leisti pačiam nudžiūti ir vėl merkti į dažus.
Ne natūraliais, bet sintetiniais dažais margučiai per edukacinę programą dažomi dėl vienos priežasties – ir paruošti augalinius dažus, ir jais dažyti kiaušinius neužtektų visai programai skirto laiko. Pasak A. Sidorovienės, anksčiau moterys tokius nuovirus įvairioms spalvoms išgauti pradėdavo gaminti likus kelioms dienoms ar net savaitėms iki kiaušinių dažymo. Pavyzdžiui, netgi svogūnų lukštus reikėtų puode užplikyti verdančiu vandeniu bent dažymo išvakarėse ir per naktį palikti. Bet ir tuomet kiaušinius dar reikėtų šiame nuovire pavirti, kad jie įgautų sodrią rudą spalvą.
Tamsia spalva kiaušinius nudažantį juodalksnio ar ąžuolo žievės tirpalą lietuviai taip pat ruošdavo iš anksto, dar ir kokią geležtę kartu įmesdavo, kad rūdys sodresnės spalvos suteiktų.
„Ar kas dabar turi tiek laisvo laiko ir kantrybės laukti rezultato?“ – retoriškai klausia A. Sidorovienė, dėl šios priežasties siūlanti naudoti virtus kiaušinius greitai nudažančius parduotuvėje pirktus dažus.
Margina spalvotu vašku
Norėdami turėti kelių spalvų raštais papuoštų margučių užtruksite ilgiau. Dalį raštų vašku nubraižę ant kiaušinio ir jį nudažę, galite vėl likusius tuščius lukšto plotus puošti įvairiais raštais, o tuomet merkti į kitos spalvos dažus ir taip galima kartoti kelis kartus. Tuomet baigus darbą lukštas liks tokios spalvos, kokios buvo paskutiniai dažai, į kuriuos buvo įmerktas kiaušinis. O ornamentai po vašku liks ankstesnių spalvų.
Nudažius paskutine spalva kiaušinius, laukia bene nuobodžiausias darbas – vaško pašalinimas nuo lukšto. Kai kas jį šalina vartydami virš degančios žvakės ir vis minkštu skudurėliu nuvalydami tirpstantį vašką. Tuo tarpu A. Sidorovienė rekomenduoja tai daryti kaitinant kiaušinį virš silpnos dujinės viryklės liepsnos – tuomet kiaušinis neaprūksta.
Tačiau vaškas nuo kiaušinių šalinamas ne visuomet. Panevėžietė Vilma Skibiniauskaitė jau ne vienerius metus kiaušinius margina spalvotu vašku, kurį po to palieka nenuvalytą.
Pasak V. Skibiniauskaitės, kartą ji pamėgino į kiaušinių marginimui tirpinamą vašką įdėti dukters vaškinių kreidelių gabalėlių. Rezultatas pranoko lūkesčius – taip galima pasigaminti įvairių spalvų vaško ir juo išmarginti kiaušinius kelių spalvų ornamentais. Paprastai taip išmargintų kiaušinių panevėžietė nebedažo jokiais dažais. Tačiau norintiems daugiau spalvų ji rekomenduoja vašku išmargintus kiaušinius pamirkyti švelnių, šviesių spalvų dažuose – rožiniuose, geltonuose ir pan.
Vaikams – mediniai kiaušiniai
Auginantys mažus vaikus tėvai jau žino – visi margučiai būtinai turi būti kietai virti. Kitaip skysto kiaušinio likučius gali tekti grandyti ne tik nuo grindų, bet ir sienų. Ne viena mama mažyliui skirtus margučius apklijuoja specialiai kiaušiniams skirtais lipdukais. Gal suaugusiojo skoniui šie kičiniai paveikslėliai ir ne itin mieli, tačiau gana praktiški: net ir po ilgo kiaušinių ridinėjimo ir neatsargių mažų rankyčių suspaudimo jie lieka įprastos formos ir net lukštų neišbarsto.
Nebloga išeitis – mažiems vaikams dovanoti medinių margučių. Šie nedūžta ir puikiausiai tinka kiaušinių ridenimo varžyboms. Galima rasti įvairiausių spalvų ir raštų medinukų.
Kai kuriuose miestuose galima nusipirkti ne tik lietuvių rankomis margintų medinių margučių. Pavyzdžiui, Panevėžio turguje kelias savaites iki šv. Velykų prekiaujama iš Ukrainos atvežtais mediniais margučiais. Jie kainuoja po 3 litus.
Dailiais medinukais prekiaujanti 20-metė Oksana Makeičiuk iš Ivan Frankovsko (Ukraina) pasakojo, kad šiuos margučius visą žiemą iš medžio tekina ir įvairiais tradiciniais raštais rankomis ištapo jos tėvynės kalnuose gyvenantys guculai. Iš kalniečių margučius pavasarį nuperka į užsienį prekiauti susirengę ukrainiečiai. „Paprekiausime jais iki jūsų Velykų, o tuomet važiuosime namo patys švęsti. Mūsų Velykos juk vėliau, nei jūsiškės“, – sakė pravoslavų tikėjimo mergina, jau bandantis su pirkėjais bendrauti ir lietuviškai.
Kantriausi margučius skutinėja
Panevėžietė Birutė Daunoravičienė margučius jau daugelį metų skutinėja. Pasak moters, pirmiausia ji kiaušinius nudažo sodrios tamsios spalvos dažais. Jos nuomone, gražiausiomis spalvomis kiaušinių lukštus nudažo medvilnei dažyti skirti dažai. Tačiau taip dažytus kiaušinius B. Daunoravičienė naudoja daugiau stalo puošimui, o ne maistui, nes per menkiausią įtrūkimą dažai patenka po lukštu ir įsigeria į patį kiaušinį. Valgiui skirtus margučius prieš skutinėdama panevėžietė nudažo svogūnų lukštais ar silpnesniais maistiniais dažais, skirtais virtų kiaušinių dažymui.
Nudažiusi kiaušinius, moteris juos skutinėja. Pasak B. Daunoravičienės, kiekvienas skutinėtojas pasirenka jam patogiausią įrankį. Vieni skutinėja aštriais mažais peiliukais, o štai ji renkasi pagaliuką, į kurio galą įsmeigta adatėlė.
Skutinėjimas reikalauja kantrybės ir kruopštumo. B. Daunoravičienė prie vieno kiaušinio kartais užtrunka ir dvi tris valandas. „Pavargsta rankos, akys, tai padedi, po to vėl tęsi darbą“, – pasakojo panevėžietė.
Nors pradėjusi skutinėti B. Daunoravičienė nesidomėjo, kokiais raštais margučiai buvo marginami senovėje, vėliau vartydami knygas su baltų simboliais nustebo pamačiusi ir savo dažnai naudojamus ornamentus. Moteriai patinka ir menininkų kiaušiniams marginti naudojami įvairūs modernūs raštai, tačiau jai pačiai labiau patinka senoviniai raštai – įvairūs žalčiukai, paukščių pėdutės ir pan.
Natūralios priemonės – po ranka
Jei vis dėl to sintetiniai dažai nežavi ir valgyti dažų kiaurai persigėrusių kiaušinių nenorite, galite kiaušinių dažymui išbandyti įvairias namie surastas natūralias priemones. Tiesa, jomis kiaušinių itin ryškiai nenudažysite.
Rožine spalva lukštą nudažysite, jei išvirtus kiaušinius pamerksite į spanguolių ar raudonųjų burokėlių sultis.
Aukso spalvos kiaušiniai taps, jei į karštą vandenį įbersite 2-3 šaukštus geltonojo imbiero miltelių ir užvirinsite.
Raudoną ar tamsiai vyšninę spalvą kiaušiniams suteikia raudonųjų svogūnų lukštai. Tiesa, jų reikia
mažiausiai kelių saujų, užplikius karštu vandeniu būtina palaikyti bent per naktį, o kiaušinius šiame tirpale reikia virti kuo ilgiau.
Violetinės spalvos dažų kiaušiniams galima pasigaminti iš žibuoklių žiedų. Juos reikia karštu vandeniu užplikyti išvakarėse, o vėliau šiame tirpale virti kiaušinius. Į šį tirpalą įpylę citrinų sulčių
kiaušinius nudažysite švelnesne levandų spalva. Panašia spalva kiaušinių lukštus nudažo raudonųjų vynuogių sultys.
Mėlyna spalva kiaušiniai nusidažys, jei juos per naktį palaikysite tirpale iš poros smulkiai supjaustytų raudonųjų kopūstų galvos, pusės litro vandens ir 6 šaukštų acto.
Žalia spalva nudažysite kiaušinius juos virdami su špinatais.
Gelsva, šviesiai ruda spalva kiaušinius nudažysite išvirę juos su keliomis saujomis geltonųjų svogūnų lukštų. Kuo daugiau lukštų ir kuo ilgiau virsite, tuo intensyvesnė bus kiaušinių spalva.
Tamsiai ruda spalva kiaušiniai nusidažo verdami kavoje.
Gana ryškia geltona spalva kiaušinius pavyks nudažyti verdant juos kartu su džiovintomis ramunėlėmis.
Kiaušinių medis – kiaušinykas
Nudažytus kiaušinius neužmiršę patrinti lašinių gabaliuku ar aliejumi, kad jie įgautų blizgesio, lietuviai dažnai sudėdavo į gyvybės medį simbolizuojančią medinę piramidę, dar kitaip vadinamą kiaušinyku. Piramidės apačioje būdavo dedami juodi kiaušiniai, simbolizuojantys žemę, aukščiau – žalios spalvos (žolė), dar aukščiau raudoni (gyvybės simbolis), o pačiame viršuje dangų simbolizuojantys mėlyni ir saulės spalvos - geltoni kiaušiniai.
Nuolat informaciją apie senovės lietuvių papročius renkančios Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotojos nustebo sužinojusios, kad popieriniais karpiniais langai būdavo puošiami ne tik prieš šv. Kalėdas, bet ir prieš šv. Velykas. Viena senutė iš Panevėžio rajono iškarpė ir muziejui padovanojo autentiškus karpinius langams, kokiais jie kadaise buvo puošiami prieš šv. Velykas.
Šventinta ugnimi kurdavo pirtį
Verta prisiminti ir kokių papročių lietuviai anksčiau laikydavosi Didžiąją savaitę. Tai rimties ir susikaupimo dienos, šiuo laikotarpiu žmonės stengdavosi nesibarti, pavyduliauti ar apkalbėti. Taip pat buvo patariama nieko nesiskolinti ir neskolinti, kad laimė iš namų nebūtų išnešta.
Didįjį ketvirtadienį būdavo iš pagrindų tvarkomi namai – iš visų pakampių nubraukiami voratinkliai, šveičiami baldai, sienos ir grindys, išvalomi kaminai, iš trobų išnešami visi nereikalingi daiktai. Didįjį penktadienį stengiamasi nedirbti triukšmingų darbų (pavyzdžiui, nekapojamos malkos), stengiamasi kuo mažiau kalbėti.
Didįjį šeštadienį pirmoje dienos pusėje būdavo baigiami sunkesni darbai. Vėliau bent vienas kuris iš šeimos eidavo į bažnyčią parnešti šventintos ugnies ir vandens. Iš bažnyčios kempinėje parnešta rusenančia šventinta ugnimi ar degtukais tą vakarą būdavo užkuriama pirtis, kurioje visa šeima išsimaudydavo. Tik ant šventintos ugnies gamindavo velykinius valgius, virdavo margučius.