Būsimasis Lietuvos karininkas gimė 1912 metų balandžio 7 dieną Kupčiškių
kaime (Vilkaviškio rajonas).
Justinas baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, 1935-aisiais įstojo
į Karo mokyklą ir po trejų metų jaunesnysis leitenantas buvo paskirtas į
pirmąjį pėstininkų pulką Vilniuje.
1940 metais, pradėjus naikinti Lietuvos kariuomenę, J.Narijauskas buvo
perkeltas į Marijampolę, 9-ąjį pėstininkų pulką.
Po metų šis pulkas persikėlė į Pabradės poligoną.
1941-ųjų birželio 14-ąją vos prieš kelis mėnesius vedęs J.Narijauskas,
kiti to pulko karininkai buvo ištremti į Norilsko ypatingojo režimo
lagerį.
„Tik apsivedžiau, ir mane pavėžino į povestuvinę kelionę“, - šmaikštavo
šimtametis jubiliatas.
Leidimą grįžti į Lietuvą J.Narijauskas gavo po dešimties metų -
1951-aisiais.
Tremties nepalaužtas karininkas parvyko į Marijampolę, kurioje jo laukė
žmona.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje tarpukario karininko žinių bei patirties,
suprantama, niekam nereikėjo.
J.Narijauskas įsidarbino tuometėje kelių valdyboje, iš kurios po 30-ies
metų išėjo į pensiją.
1991 metais jam buvo suteiktas dimisijos majoro laipsnis.
Jei ne nusilpęs regėjimas, galima būtų teigti, kad nei tremtis, nei
sunkus darbas, nei didžiulė metų našta iki šiol neįveikė karininko
dvasią išsaugojusio marijampoliečio..
Tiesios laikysenos, puikios atminties, šviesaus proto ir žodžio kišenėje
neieškantis J.Narijauskas sužavi kiekvieną jo pašnekovą.
Vytenio batalione garbingam jubiliatui surengtose iškilmėse dalyvavo
Marijampolės miesto savivaldybės, „Sodros“, kelininkų, visuomeninių
organizacijų atstovai bei kraštiečiai iš Vilkaviškio.
Šimtametis, išgirdęs, kad „jo pasveikinti iš gimtojo kaimo atvyko
Draugelių Marytė“, iš džiaugsmo susigraudino.
„Marytė buvo Antanavo mokyklos direktorė. Ji dabar atostogauja“, -
juokaudamas pristatė J. Narijauskas nuo jaunystės pažįstamą kraštietę,
atostogomis pavadindamas pensiją.
Buvusi pedagogė prisiminė, kad Kupčiškių kaimas didžiavosi karo mokslus
baigusiu Justinu ir pagarbiai jį vadino Narijauskų karininku.
Dvidešimčia metų už jubiliatą jaunesnė jo kraštietė išreiškė viltį, kad
kas nors imsis parašyti knygą apie Justino gyvenimą.
„Visiems būtų ne pro šoną sužinoti tokio ilgo gyvenimo receptą, - sakė
sveikintoja ir iš karto pridūrė, prajuokindama susirinkusiuosius. - Ale
ką čia sulauksi tiek“.
Jubiliato pasveikinti atvykęs Algirdas Ramanauskas papasakojo apie savo
susitikimą su J.Narijausku tremtyje.
A. Ramanauskas į Norilsko lagerį pateko iš Rygiškių Jono gimnazijos
suolo. Jis bei jo bendramoksliai buvo aktyvūs pasipriešinimo kovos
dalyviai.
A. Ramanauskas pasakojo, kad lageryje buvę Lietuvos karininkai globodavo
tokio pat likimo ištiktus jaunuolius.
„Lageryje Justinas mums buvo lyg mecenatas - tai iš sandėlio geresnį
rūbą, tai didesnį duonos gabalą parūpindavo“, - prisiminė
A. Ramanauskas.