Šio klausimo paskatintos diskusijos truko keletą šimtmečių glumindamos teologus. Ir šv. Augustino mokymas, ir kai kurių protestantų raginimai reiškė, kad reikėtų peržiūrėti „Apaštalų tikėjimo išpažinimą“, vieną iš seniausių krikščionybės tikėjimo išpažinimų.
Romos katalikai, Rytų stačiatikiai ir dauguma protestantiškų bažnyčių moko, kad Jėzus tą dieną nusileido į mirusiųjų karalystę, kad išgelbėtų doras sielas, tokias kaip žydų patriarchų, kurie mirė iki jo nukryžiavimo, rašo „USA Today“.
Katalikų bažnyčios katekizmas nusileidimą vadina paskutine Jėzaus misija, kurios metu jis atvėrė dangaus vartus tiems, kurie mirė anksčiau už jį.
Senuose katalikų pamoksluose, kurie būdavo skaitomi Didįjį šeštadienį, sakoma, kad tą dieną Žemėje įsivyravo didi tyla, o Jėzus tuo metu ieškojo Adomo, mūsų pirmojo tėvo, kaip paklydusios avelės.
Dramatiškas Kristaus nužengimas į Hadą tapo daugybės dailininkų ir poetų kūrinių tema. Nuo italų poeto Dantės (1265–1321) iki olandų tapytojo Hieronymuso Boscho (1450–1516), nekalbant apie nesuskaičiuojamus stačiatikių ikonografus.
Vis dėlto kai kurie protestantai teigia, kad nėra pakankamai rašytinių įrodymų apie Jėzaus kelionę į požemių karalystę. Pasak jų, tą paneigia paties pranašo žodžiai.
Didįjį penktadienį Jėzus vagiui, kuris buvo nukryžiuotas drauge su juo, pasakė: „Šiandien tu būsi su manimi rojuje.“ Taip parašyta Evangelijoje pagal Luką.
„Tai yra vienintelė užuomina, ką Jėzus veikė tarp mirties ir prisikėlimo, - sako žinomas Minesotos valstijos (JAV) evangelikas ir pastorius Johnas Piperis. - Aš nemanau, kad vagis keliavo į pragarą ir kad pragaras yra vadinamas rojumi.“
Pirmajame amžiuje žydai tikėjo, kad visų mirusiųjų sielos keliauja į niūrų ir tylų požeminį pasaulį Šeolą. Teologijos profesorius Robertas Kriegas iš Notre Damo universiteto teigia, kad apaštalai tvirtino, jog Jėzus po mirties paviešėjo ir Šeole. Taip esą bandyta pabrėžti, kad Kristaus mirtis nebuvo apgavystė.
„Taip išaiškinama, kad Jėzaus prisikėlimas nebuvo jo atgaivinimas“, - dėsto R. Kriegas.
Pasak teologijos žinovų, tikėjimas Jėzaus nusileidimu į mirusiųjų pasaulį buvo paplitęs ankstyvojoje bažnyčioje. Tačiau Biblijoje mažai kalbama apie laikotarpį tarp Jėzaus mirties ir prisikėlimo. Bažnyčios, mokančios, kad jis nusileido į mirusiųjų pasaulį, dažniausiai cituoja pirmąjį Petro laišką.
„Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas, - rašoma laiške. - Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu.“
Šv. Augustinas – vienas žymiausių krikščionių teologijos architektų, manė, kad ši ištrauka iš Šventojo Rašto yra greičiau alegorinis, o ne istorinis pasakojimas. Anot jo, Jėzus kalbėjo mintimis per Nojų su žydais, o ne tiesiogiai su jais pragare. Tačiau ir šv. Augustinas prisipažino, kad jį jaudina klausimas, kam Jėzus sakė pamokslą po savo mirties.
Kristaus nusileidimas į pragarą gal ir nebūtų tapęs doktrina, jeigu ne IV-V a. amžiuje gyvenęs vienuolis istorikas ir teologas Rufinas. Jis, komentuodamas „Apaštalų tikėjimo išpažinimą“, išreiškė pastebėjimą, kad Jėzus nužengė „ad inferna“ - į pragarą. Ši jo frazė prilipo ir po kelių šimtmečių buvo oficialiai įtraukta į „Apaštalų tikėjimo išpažinimo“ tekstą.
Slenkant amžiams keitėsi pragaro suvokimas, ir tai dar labiau apsunkino diskusijas. Kai buvo įvesta skaistyklos sąvoka, teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, siekė suprasti, kurią mirusiųjų buveinę Jėzus aplankė ir ką jis išgelbėjo.
Kiti krikščionių mąstytojai – Martinas Lutheris ir Johnas Calvinas – nesutarė, ar Kristus, nusileidęs į pragarą, ten kentėjo, kad galutinai atpirktų žmonių nuodėmes. Šį klausimą prieš kelerius metus dar kartą iškėlė dabar jau miręs šveicarų teologas Hansas ur von Balthasaras katalikų žurnale „First Things“. Tai išprovokavo aršias teologines diskusijas.
Buvęs evangeliškos teologinės bendruomenės prezidentas Wayne'as Grudemas mano, kad painiava ir ginčai baigtųsi, jeigu kartą ir visiems laikams būtų pataisytas „Apaštalų tikėjimo išpažinimas“, išbraukiant frazę apie nužengimą į pragarus.
„Vienintelis argumentas šio teiginio naudai, regis, yra ilgas jo egzistavimas, - savo nuomonę išsakė Finikso seminarijos Arizonoje profesorius W. Grudemas. - Bet nors klaida ir sena, ji vis tiek yra klaida.“
W. Grudemas kaip ir J. Piperis, cituodami „Apaštalų tikėjimo išpažinimą“ praleidžia žodžius apie Jėzaus nusileidimą į pomirtinį pasaulį.
Vis dėlto stačiatikiams dogma apie Kristaus nužengimą į pragarą yra viena svarbiausių. Velykų išvakarėse priešais cerkves būna pastatomos ikonos, vaizduojančios šią ginčytiną sceną. Jos ten paliekamos 40-čiai dienų, tikintieji jas garbina ir bučiuoja.
„Ikona, vaizduojanti Velykas, mums nėra tiesiog kryžius ar kapas, - sako Peteris Bouteneffas, Šv. Vladimiro stačiatikių teologijos seminarijos Niujorke profesorius. - Tai Kristaus nusileidimas į Hadą.“