Amerikiečiai vis aktyviau ginčijasi, ar V. Putinas sugriaus garsiąją „įjungimo iš naujo” politiką, kuri esą buvo ne tik JAV, bet ir Rusijos prezidento postą užėmusio D. Medvedevo nuopelnas.
Ne mažiau garsiai aptarinėjama, ar Rusija iš tiesų yra „svarbiausias JAV geopolitinis priešas”, kaip ją pavadino respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą M. Romney.
Britai ne mažiau audringai ginčijasi, kaip elgtis, kad rusams galų gale būtų parodyta, jog Londonas – ne jų kruvinų sąskaitų suvedinėjimo aikštelė.
Tokie svarstymai ypač suaktyvėjo po to, kai kovo pabaigoje Londone per pasikėsinimą buvo sunkiai sužeistas į Jungtinę Karalystę pasitraukęs rusas bankininkas G. Gorbuncovas. O neseniai pranešta, kad britų žvalgyba sužlugdė pasikėsinimą į buvusį čečėnų sukilėlių lyderį A. Zakajevą.
Po šių įvykių viešai prabilta, kad Didžiosios Britanijos valdžia turėtų viešai paskelbti turimus duomenis apie įtariamus rusų siunčiamus žudikus ir paviešinti jų pavardes.
Nors garsiai apie tai nekalbama, tokios naujos „apsisaugojimo priemonės” taip pat bent jau iš dalies siūlomos dėl artėjančio V.Putino grįžimo į Kremlių.
Panašias diskusijas vis dažniau galima išgirsti ir Lietuvos diplomatijos užkulisiuose.
Tačiau Lietuvai, bent jau mano galva, kuo toliau, tuo svarbiau yra išsiaiškinti mūsų pačių požiūrį į Rusiją, o ne bandyti atspėti, ko galima tikėtis iš didžiosios kaimynės.
Ir ne todėl, kad kokių nors didesnių pokyčių Rusijoje laukti neverta bent jau dėl to, kad D. Medvedevas visuomet vykdė ne savarankišką, o to paties V.Putino, kurį dabar pakeis premjero poste, politiką.
Paprasčiausiai atėjo laikas išsiaiškinti, kaip mes patys Rusijos vaidmenį ir net vienokį arba kitokį poveikį mūsų šaliai vertiname įvairiose savo gyvenimo srityse: užsienio politikoje, valstybės saugumo bei krašto apsaugos sferoje, energetikoje ir net politikoje.
Vieną ryškiausių paradoksų yra įvardijęs Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis. Praėjusią vasarą duodamas interviu „Lietuvos rytui” jis net pasišaipė, kad Lietuva mėgsta kalbėti apie Rusijos keliamą grėsmę, tačiau savo krašto gynybai skiria kone mažiausiai lėšų tarp visų NATO narių.
Nors ir labai nemalonu tai girdėti iš Lietuvos draugu tikrai nevadintino kaimyninės šalies politiko, bet tai – tiesa. Ir padėtis tik blogėja.
Neseniai net krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė įspėjo, kad jei finansavimas krašto apsaugai nedidės, gali tekti net mažinti šalies kariuomenę.
Bet ir vėl – tyla. Regis, tai nerūpi nei politikams, nei visuomenei. Bet gal iš tiesų krašto apsaugos finansavimas – tik lėšų švaistymas, o NATO duoti įsipareigojimai skirti gynybai 2 proc. BVP apskritai neegzistuoja, kaip yra viešai teigusi net šalies prezidentė D. Grybauskaitė?
Galima svarstyti ir šitaip. Bet kodėl kam nors tada turės rūpėti mūsų nerimas, kai Rusija ne tik grasins, bet ir dislokuos kokią nors papildomą puolamąją ginkluotę Kaliningrado srityje?
Jeigu iš tiesų norima atsispirti Rusijos įtakai tarptautinėje arenoje, kodėl net aukščiausi šalies politikai būtent šiame kontekste nevertina pašlijusių santykių su Lenkija?
Nors būtent šios kaimynės interesai tarptautinėje arenoje dažniausiai sutampa su Lietuvos interesais, mūsų šalyje dabar tai bandoma neigti net skleidžiant mitus, kad Lenkijos politika esą tapo prorusiška.
Lietuvoje daug šnekama apie Rusijos įtaką ir įvairios priešiškos mūsų šaliai veiklos finansavimą, tačiau kova su Valstybės saugumo departamentu tapo kone „nacionaliniu sportu”.
Buvusi VSD vadovybė ir toliau maišoma su purvais, vadinama kone valstybės prieše, nors dabar jau viešai žinoma, kad Estija buvusį VSD generalinio direktoriaus pavaduotoją D.Dabašinską ordinu apdovanojo būtent už svarbią pagalbą kovojant su Rusijos agentais.
Būtent estai daug mažiau už lietuvius yra linkę kalbėti apie Rusijos grėsmę ar net šios šalies įtaką. Tačiau energetikos srityje, ko gero, būtent iš Talino galėtų pasimokyti ir Vilnius.
Nemojuodami kumščiais ir nesiveldami į žodžių karus su „Gazprom” estai dujas iš Rusijos perka kur kas pigiau negu Lietuva. Nors patys daro tą patį, ką ir lietuviai, – ir bendrovę „Eesti gas” ketina išskaidyti, kaip mūsų šalyje „Lietuvos dujas”, ir suskystintų dujų terminalą planuoja statyti.
Pastaruoju metu vos ne viešai Rusijos agentais vadinami abejojantys būsimos atominės elektrinės statybų nauda Lietuvai.
Bet šios statybos entuziastai kažkodėl lyg tyčia pamiršta, kad bet kokiai propagandai (net jei tokia išties skleidžiama) išsklaidyti užtenka paprastų ir aiškių argumentų. O vietoj jų iš valdžios iki šiol girdime tik miglotas ir sunkiai įtikėtinas vizijas.
Todėl ir susidaro vaizdas, kad Rusijos baubas Lietuvoje – daug kam paprasčiausias įrankis siekti savo tikslų ar pateisinti nesėkmes.
O prieš realias šios kaimynės keliamas grėsmes, atvirkščiai, užsimerkiama.
Kita vertus, jeigu sugebėtume sėkmingiau tvarkytis savo pačių kieme, gal ir Rusijos grėsmės būtų mažesnės?