Kaip įsitikinau per paskutinius penkerius metus, teisėsaugos srityje, ypač išskirtinių konfliktų ir bylų atžvilgiu, labiausiai trūksta ramaus dalykiško paaiškinimo. Akivaizdu, kad Lietuvoje, kalbant teisėsaugos tema, jau egzistuoja žmonių grupė, tarp jų ir su garsiais vardais, kurie turi išankstinę nuomonę ir jokia bet kuriuo būdu išsakyta nauja tikrąją padėtį išaiškinanti informacija jų nuostatų jau nebepakeis.
Bet kur kas daugiau yra laukiančių profesionalaus ir kvalifikuoto kalbėjimo. Kyla įspūdis, kad teisės specialistai, teisės istorikai, teoretikai ir ypač praktikai, gindamiesi nuo vos ne kasdien išsakomų prakeiksmų savo atžvilgiu, tarsi užsibarikadavo savo teritorijoje ir “atsišaudo” dar didesnes emocines diskusijas sukeliančiais sprendimais. Generalinė prokuratūra buvo pripažinusi informacijos visuomenei teikimo spragas ir prižadėjo dažniau rengti svarbias bylas nušviečiančias spaudos konferencijas. Deja, to nevyksta.
Ko gero, jau tuzine straipsnių primygtinai aiškinama, kad du atleisti FNTT vadovai dalyvavo tiriant V.Pociūno žūties aplinkybes ir būtent dėl jų tyrimo kažkam pavojingų rezultatų buvo sumanyta su jais susidoroti. Į tokią versiją negalimą nereaguoti, nes nuolat primenama ji jau įsitvirtino skaitytojų ir klausytojų galvose. Tiesa tai ar ne, atsakyti, pasirinkęs tinkamą formą, gali tik V.Pociūno bylą tiriantis prokuroras. Kol kas tylima, įtarimai dauginasi.
Ta pati situacija ir visuomenėje ašaka gerklėje jau styranti Garliavos istorija. Signataras R.Ozolas siūlo tyrimą stabdyti ir pasikviesti teisėsaugininkus iš užsienio. Nežinia kokio, nes šiuo metu pats R.Ozolas yra skeptiškas ES atžvilgiu, bet jeigu ir pavyktų tokius rasti, ar jie sugebėtų atsiriboti nuo viruso greičiu sklindančių interpretacijų?
Mano manymu, tik kantrus ir neuždelstas nueito tyrimo kelio įvertinimas generalinėje prokuratūroje yra vienintelė išeitis. Ir ne tik šioje byloje.
Buvęs ministras R.Palaitis paskelbė labai gerą straipsnį apie įvykių eigą, bet jis turėjo būti paskelbtas kur kas anksčiau. Delsimas, vangus reagavimas padeda visuomenėje plisti sąmokslo teorijoms, nekalbant jau apie kai kurių specialių tarnybų darbuotojus žmogišką orumą žeminančius rašinius.
Tarnybų vadovai ne tik nepaaiškina situacijos, bet labai retai gina savo pavaldinius. Kol kas tik generalinis prokuroras pasakė, jog pasitiki savo pavaduotoju. VSD generalinis direktorius į savo darbuotojų tiesioginį niekinimą žiūri abejingai. Priešiškos Lietuvai žvalgybos tai fiksuoja, analizuoja ir net renkasi įžeidinėjamus pareigūnus, kurie verda vidinių nuoskaudų katile, kaip verbavimo objektus.
Jau beveik mėnuo net iš politikų girdime, kad Lietuvos prezidentė yra apsupta blogų ir ją klaidinančių patarėjų. Ir šios jau akivaizdžiai ne dviprasmiškos frazės yra nuolatos kartojamos. Tikslas paprastas – įtikinti visuomenę, kad tiek buvęs Lietuvos vadovas tik dabartinė yra apsupti klanų įtakojamų slaptų tarnybų.
Lietuvos valdžioje vis dar gyvas įsitikinimas, kas svarbiausia yra priekin, nors ir palengva, judantis karavanas. Mūsų laikais tai klaidinga ir kartais net pražūtinga pozicija. Šiuolaikiniai informaciniai tornado, kur susimaišo tiesa, melas ir žmonių emocijos, iš balno išmeta ne tik karavano vedlį, bet išblaško ir patį karavaną.
Ar buvo įmanoma įsivaizduoti, kad reformuota derinant su Europos bendrijos patirtimi Lietuvos teisinė sistema nepraėjus ir dešimt metų bus paskelbta supuvusia? Ar tai reiškia, kad ir Vakarų Europos teisė yra supuvusi? Ir tai girdime iš žmonių, kurie patys labai emocingai pagal ES standartus kurti dabartinę Lietuvos teisinę sistemą būtent ir skatino.
Tačiau jei protestuotojų ir kone medicininius terminus apie negaluojančią teisėsaugą naudojančių kritikų paklaustume, kokia teisinė norma ar net konkretus įstatymas yra blogi, atsakymo nesulauktume. Ir netgi atvirkščiai – neteisingai, ypač televizijos kai kuriose laidose, visuomenei pristatomi esami.
Ypač stebino ir tebestebina įvairių diskusijų pašnekovų specialių įstatymų neišmanymas. Pavyzdžiui, valstybės paslapčių įstatymo dažniausiai beletristinis aptarimas kelia paprastą klausimą, ar susirinkę diskutuoti ir teisėsaugą pasiryžęs kritikuoti politikas ar visuomenininkas yra jį skaitę, ar atėjo tik save parodyti. Tai yra ir laidų rengėjų atsakomybė - gyventojai dažniausiai tiki tuo ką išgirsta ir pasitikrinti tiesos neskuba.
Dar didesnė atsakomybė yra daug metų žinomų ir įtaką turinčių politikų. Jų pašiepiami pasisakymai dėl įstatymų, kurie buvo priimti jiems patiems vadovaujant, daro labai didelę žalą valstybei. Per visą dirbtinį FNTT skandalą taip ir nepavyko išgirsti tikrovę atitinkantį net elementarų išaiškinimą nei apie galimybės dirbti su valstybės paslaptimis suteikimo taisyklėmis, nei apie net komiška procedūra paverstu poligrafo naudojimą ir juo labiau apie atskirų institucijų vaidmenį.
Gyventojams dažniausiai buvo ir tebėra peršama nuomonė, kad viskas priklauso nuo atskirų pareigūnų ir klesti savivalė, nors būtent šita įstatymų grupė yra labiausiai derinta tiek su NATO reikalavimais, tiek su ES valstybių praktika. Tai nereiškia, kad visuomenė neturi teisės į savo nuomonę, bet ir priekaištus klausantieji taip pat turi teisę tikėtis protestuotojų didesnio išmanymo.
Lietuvos teisinė sistema nėra pasenusi ir teisėsauga nėra supuvusi. Kas joje dirbo ar tebedirba, žino realias problemas, bet jos nieko bendro neturi su apokaliptiniais pareiškimais iš mitinguotojų tribūnų. Ne vienus metus minimi teisėsaugą neva valdantys klanai ir gaujos. Tačiau nei vieno tokius ryšius ar su jais susijusią naudą patvirtinančio fakto - ir tuo labiau konkretaus kaltinimo - nepaskelbta.
Ir nebus pateikta, nes ir patys kalbėtojai supranta, jog viskas laužta iš piršto. Nebeverta į tai ir rimtai reaguoti. Teisėsaugai dabar svarbiausia negrabiu reagavimu pačiai nesudaryti sąlygų klaidingoms interpretacijoms ir kur kas aktyviau spręsti bendravimo su visuomene problemą.