Tas keistas žmogus, žiūrėdamas į stovinčius aplinkui jį, kalbėjo toliau: „Kur yra Dievas? Aš jums tą ir noriu pasakyti. MES JĮ NUŽUDĖME, jūs ir aš! Mes visi esame Dievo žudikai. Bet kaip mes galėjome tą padaryti? Kaip mes galėjome išgerti jūrą? Kaip mes galėjome ištrinti pusę dangaus? Ką mes padarėme, kada atrišome žemę nuo saulės? Kur dabar juda mūsų žemė? Į kurią puse judame mes patys? Ar mes tik bėgame nesustodami, pirmyn, atgal, į vieną ir į kitą pusę, iš tiesų nežinodami kur ir kodėl bėgame? Ar vis dar yra dangus virš mūsų, o gal tik beprasmė tuštuma? Ar nėra šalčiau gyventi? Ar mūsų gyvenimo dienos ir naktys nesidaro tamsesnės ir tamsesnės? Ar nesigirdi duobkasių, laidojančių Dievą? Dievas yra miręs! Jis pasilieka miręs! Ir mes esame tie, kurie jį nužudėme!
Kaip mums nusiraminti po to, kai nužudėme patį Švenčiausią ir Galingiausią? Kokiu vandeniu nusiplauti kraują, kuris liko ant mūsų rankų? Ar šis nusikaltimas, kurį padarėme, nėra per didelis mūsų žmogiškoms jėgoms? Ar mes patys netapome tarsi dievai, kad galėtume tai padaryti? Nėra didesnio įvykio žmonijos istorijoje, kaip šitas, ir kartu liūdnesnio!“
Kada keistasis žmogus nutilo, tie, kurie klausėsi jo kalbos, taip pat dabar tylėjo nustebę ir žvelgė į jį. Galiausiai žmogus trenkė savo degantį žiburį tardamas: „Per anksti atėjau. Dar nėra tinkamas laikas, ši žinia dar nepasiekia žmonių ausų ir širdžių. Juk žaibui ir griaustiniui reikia laiko, kad jie būtų pamatomi ir išgirsti. Šiam nusikaltimui suprasti taip pat reikia laiko, ir atrodo, kad tie, kurie jį padarė, dar nesupranta, kas iš tiesų įvyko.“
Pasakojama, kad vėliau tas keistasis žmogus vaikščiojo po skirtingas bažnyčias giedodamas mirusiam Dievui „Amžinąjį atilsį“. O tiems, kurie jo klausdavo, kodėl jis taip elgiasi, atsakydavo: „Kas yra dabar mūsų bažnyčios, jeigu ne mirusio Dievo kapai ir paminklai?“
Nuo to laiko, kai Nevilties filosofas Nietzsche parašė šią keistą istoriją, praėjo jau daugiau kaip šimtas metų. Bet ar kas nors pasikeitė, ypač tada, kai Bažnyčia švenčia Didįjį penktadienį? Po penktadienio pamaldų iki šeštadienio vakaro mišių Bažnyčia mums sako, kad „Dievas yra miręs“. Ir kad mes, mūsų nuodėmės, mūsų nemeilė, mūsų melas, mūsų veidmainystė, mūsų neištikimybė, mūsų abejingumas jį nužudė. Ar tai tiesa? Ar mes iš tiesų galėjome „nužudyti Dievą“? Ar mes iš tiesų, kaip girdėjome toje istorijoje, galime išgerti jūrą ir nutrint pusę dangaus?
Galime, ir dar ne tokių dalykų mes galime, išskyrus vieną. Negalime nužudyti tikro Dievo ir tikros Meilės!
Galime Dievą užmiršti, galime Jo nemylėti, galime neklausyti Jo įsakymų, galime apie Jį negalvoti, bet...
Bet negalime nužudyti tikros meilės ir tikro Dievo. Yra tiesa, kad Dievas miršta ant Kryžiaus Didįjį penktadienį; yra tiesa, kad Dievas miršta mūsų gyvenimuose kiekvieną kartą, kai mes neatsiliepiame į Jo meilę, ir po to būna neramu, ir nebūna laimės, ir trūksta džiaugsmo, ir darosi tamsu bei šalta, kaip kape. Ir mes taip pat mirštame, bet...
Nužudytasis Dievas ir Meilė prisikelia. Mirusieji prisikelia, suklydę, nusidėję, nuskriaudę, užgavę, užgauti, nuskriausti, ligoti ir nelaimingi – prisikelia!
Nes Dievo ir Meilės neįmanoma nužudyti, Jis prisikelia ir bus su mumis ir mumyse, jeigu šiandien, čia ir dabar, ir kiekvieną savo nelengvo žmogiško gyvenimo dieną atversime Jam savo širdis!
Tikro Prisikėlimo Jums visiems, aleliuja, aleliuja, aleliuja!
***
Kunigas Gediminas Jankūnas yra Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas.
Pamokslas iš mėnesinio maldyno „Magnificat“, 2011 m. balandžio mėn., Nr. 4 (14).