Krikščioniu vadintis ir būti: ką apie tai sako sociologai ir kunigai?

Matant statistiką, keista, kad Dievo meilės ir pergalės prieš mirtį dieną pirma vieta neretai užleidžiama margučiams, žalumynams ar triušiukams. Kyla klausimas, ką iš tiesų rodo statistiniai duomenys.

Į tai nesunkiai atsako sociologai. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Zenonas Norkus aiškina, kad pirmasis krikščionio kriterijus – kad žmogus pats save tokiu laikytų. Antrasis – kad priklausytų tikinčiųjų bendruomenei.

- Ką sociologai vadina krikščioniu? Kokie yra kriterijai? - lrytas.lt paklausė prof. Z. Norkaus.

- Sociologai nesutaria šiuo klausimu, kaip nesutaria ir patys krikščionys. Paprasčiausias, plačiausias kriterijus – jei žmogus save laiko krikščioniu, jis toks ir yra. Galima dar papildyti šį kriterijų tam tikromis minimaliomis tikėjimo ir religinės etikos žiniomis: kas toks buvo Jėzus Kristus, kad privalu mylėti savo artimą ir panašiai.

Galima siaurinti ir sakyti, kad būtinas ryšys su tam tikra bendruomene. Jeigu save laikai krikščioniu, bet nepriklausai bendratikių grupei (Bažnyčiai), nebendrauji, drauge negarbini Dievo, tai kažin ar esi krikščionis.

Toks apibrėžimas „už borto“ palieka nekonfesinius krikščionis – tuos, kurie nesitapatina nė su viena konkrečia krikščioniška Bažnyčia. Ir yra pats siauriausias, nebe sociologinis, bet religinis krikščionybės supratimas, kai į klausimą „Ką reiškia būti krikščioniu?“ atsako iš konkrečios denominacijos ar Krikščionių bažnyčios pozicijų.

Tada pradedama skirstyti, kad yra tikri ir netikri krikščionys, labiau tikri ir mažiau tikri, paklydę ir nepaklydę. Tai jau yra vidinis (religijos praktikuotojo) o ne išorinis (religijos tyrinėtojo, koks yra sociologas) požiūris. Verta pridurti, kad gausiausios krikščioniškos denominacijos krikščionimi laiko asmenį, gavusį krikšto sakramentą. Kas buvo krikštytas, krikščioniu ir lieka (nors gal ir labai blogu krikščioniu), kol iš jo tas sakramentas neatimamas, atskiriant nuo Bažnyčios – krikšto bendruomenės.

Šiuo požiūriu, krikštas yra būtina, nors gal ir nepakankama buvimo krikščionimi sąlyga, ką sako ir šios religijos lietuviško pavadinimo etimologija. Kitose kalbose tas pavadinimas kyla iš vardo Kristus, taigi labiau sureikšminamas tikėjimas Kristumi, o ne krikšto sakramentas. Galima teigti, kad į pačią lietuvių kalbą „įrašyta“ katalikiška krikščionybės samprata, nes daugelyje protestantiškų denominacijų krikštijami tik suaugusieji, t. y. jau galintis tikėti asmenys. Bet argi tikintis, bet dar nekrikštytas paauglys baptistas nėra krikščionis?

Šis ekskursas turėtų padėti aiškiau suprasti skirtumą tarp religinės ir sociologinės krikščionybės sampratos. Sociologas į šią vidinę krikščionių diskusiją stengiasi nesivelti, priimdamas pirmą arba antrą kriterijus.

- Taip. Tarkime, yra grupė žmonių, kurie pasirenka stoti į vienuolynus. Jų alkis religiniam gyvenimo įprasminimui yra ypač didelis. Tokių yra kiekvienoje religijoje. Mažumą, kuriems labai reikia gyvenimo prasmės, vokiečių sociologas Maxas Weberis vadino juos religiniais virtuozais. Jie kamuojami ne tiek išorinių vargų, kiek vidinių. Išorinės bėdos – tai, kai neturi išteklių, kai tavęs nepripažįsta, niekina. Budos istorija rodo, kad gali neturėti jokių išorinių bėdų, bet kentėti dvasinį alkį. Tai ryškiausias ieškotojo tipas.

- Kokias dar grupes sociologai išskiria?

- Yra ieškotojai, eiliniai tikintieji-pasauliečiai ir yra žmonės, kurie gyvena iš religijos, vadinamieji religijos profesionalai. Sociologai į religiją ir jos išpažinėjus žiūri žemiškai. Yra daug teorijų. Viena iš jų – racionalaus pasirinkimo teorija – siūlo žiūrėti į religinį gyvenimą taikant tas pačias sąvokas, kurios taikomos analizuojant rinką. Rinkoje yra gamintojai ar pardavėjai, kurie kažką siūlo, parduoda, teikia paslaugas. Tai religijos profesionalai. Gamintojai siekia monopolizuoti rinką, būti vieninteliai, neleisti įžengti kitiems dvasinių gėrybių teikėjams, suvaržyti juos.

Iš kitos pusės yra vartotojai, tarp jų yra aktyvių ieškotojų segmentas, iš kurių dalis patys siekia tapti gamintojais.

Tokia perspektyva neįpratus atrodo ciniška, bet ji irgi leidžia daugiau suprasti apie religinį gyvenimą.

Įdomu, kad ten, kur yra religijų pliuralizmas, tikras, o ne vien popierinis valstybės ir religijos atskyrimas, bendras religingumo lygis – kiek žmonės suvartoja religinių gėrybių, kiek jie lankosi bažnyčiose, dalyvauja pamaldose ir kitoje religinėje veikloje, yra aukštesnis. Kai yra įvairesnių dalykų pasiūla rinkoje, kiekvienas randa, kas jam artimiau.

Iki šiol religijos sociologai diskutuoja apie vadinamąjį Amerikos išskirtinumą. Sociologijoje yra tokia klasikinė tezė, kad moderniose visuomenėse vyksta sekuliarizacija – žmonės supasaulėja, anapusiai dalykai, religija vis mažiau domina, religija nunyksta. Tačiau daugelis sociologų sako, kad šią tezę paneigia Amerikos pavyzdys.

Būdama technologinės ir ekonominės pažangos avangardas ši šalis turi labai intensyvų religinį gyvenimą – praktikuojančių žmonių yra kur kas daugiau nei Europoje. Aiškinama, kad ten yra labai laisva religijų rinka, kurioje kiekvienas randa, ko ieško. O Europoje yra valstybinio religijų reguliavimo tradicijos, naujokams sunku įeiti į šią rinką, nes yra faktinė „tradicinių“ religijų monopolija ar oligopolija, kuri pristabdo kitus.

Katalikams Lietuvoje 2001 metais save priskyrė 79 proc. arba 2,8 milijono gyventojų. Katalikų bažnyčios kunigas Antanas Domeikis spėja, kad reguliariai bažnyčias lanko 5-6 proc. gyventojų. Atotrūkį tarp praktikuojančių ir save laikančių katalikais jis aiškina paprastai: lietuviai nori būti saugūs, neišsiskirti iš minios, vadina save katalikais, tačiau nesiekia pažinti pasirinktos religijos ir Dievo.

- Ką vadiname krikščionimi? - lrytas.lt paklausė Tverečiaus parapijos klebono A. Domeikio.

- Krikščionimi vadiname tą, kuris yra pakrikštytas. Ar užtenka krikšto? Kaip pranciškonas brolis Gediminas Numgaudis sako, turime daug pakrikštytų pagonių, kuriems reikalingos Kalėdos, Velykos ir ant šventoriaus pastovėti, o santykis su Dievu – nebūtinas.

- Norime būti saugūs. Veikia minios jausmas – jei visi taip daro, ir aš taip darysiu. Būti giliai tikinčiu – baisu. Dar palaikys sektantu!

Dabar situacija po truputį keičiasi, bažnyčiose, parapijose organizuojami „Alfa“ kursai, kurie žmones užkabina. Jie jau nebepasitenkina tuo, kad retkarčiais nueina į bažnyčią prie durų pastovėti. Jiems reikia asmeninio santykio.

Kaip krikščionys mes turime atiduoti dešimtinę. Ne tik apie pinigus kalbu, bet apie viską gyvenime – laiką, užduotis. Ar laikydamas save kataliku atiduodu per parą beveik 3 valandas Dievui? Ar atiduodu tiek? Ir čia tik pagal įstatymą, jokių mano nuopelnų nėra. Mano nuopelnai bus, jei įvykdysiu įstatymą ir dar antrą tiek pridėsiu be įstatymo.

- Kaip manote, kiek Lietuvoje yra praktikuojančių, sąmoningų katalikų?

- Jei vertinčiau bažnyčios lankymą, sakyčiau – 5-6 proc. Lietuvos gyventojų. Tai mūsų žmogišku mąstymu. Kaip Dievas žvelgia, man sunku atsakyti.

- Kodėl tiek nedaug?

- Turbūt iš inercijos ploną, vaikišką katekizmą išmokom ir to mums pakanka. Bet kai būname maži, dėvime vienus rūbus, kai užaugame, kitus. Taip ir su tikėjimu. Kartu su mūsų gyvenimu kinta tikėjimas. Dažnai nesistengiame jo gilinti.

Kai pasiūlau kokį katalikišką žurnalą, žmonės man atsako: „Mes jau turime, užtenka.“ Nuperka per 10 metų vieną žurnalo numerį ir daugiau nebesidomi. Kažką girdėjo ir to gana.

Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis vertina statistiką kaip naudingą visuomenės veidrodį. Viena vertus, konkreti Bažnyčia, žinodama savo narių skaičių, gali geriau jais pasirūpinti. Kita vertus, visuomenei krikščionių skaičius gali priminti, jog Bažnyčia – ne vien institucija, bet gyvi, aplink esantys žmonės.

- Kokia prasmė fiksuoti krikščionių, Bažnyčios narių skaičių?

- Dievas sukūrė tvarkingą pasaulį. Išganymo procese skaičių mes nežinome, bet kaip organizuota struktūra turime tvarką palaikyti. Evangelijoje skaitome Jėzaus palyginimą, kur Ganytojas, palikęs 99 aveles, eina ieškoti vienos paklydusios. Tikintieji yra skaičiuojami. Jei žmogaus nėra bažnyčioje, mes pasidomime, kas nutiko, gal žmogui reikia pagalbos.

- Tas skaičius, kiek yra krikščionių Lietuvoje ir pasaulyje, aktualesnis pačioms krikščionių bendruomenėms?

- Ne tik. Visuomenei svarbu žinoti. Kartais klaidingai yra atskiriama – čia yra Bažnyčia, čia – visuomenė. Bet jei visuomenės didelę dalį sudaro krikščionys, tai atspindi ir nemažos dalies visuomenės ir piliečių požiūrį. Krikščionys – tie patys piliečiai, kurie moka mokesčius, kurie renka valdžią, tai nėra atskira respublika.

- Ir vis dėlto skaičius mažai kalba apie tikėjimo sąmoningumą.

- Sąmoningumas keičiasi, priklausomai nuo žmogaus amžiaus, patirties. Sąmoningumo šiandien gali nebūti, o rytoj labai stipriai. Žmogui, nors ir atitrūkusiam nuo Bažnyčios, visada atviros durys.

- Sunku pasakyti. Kiek teko domėtis, paprastai sąmoningų krikščionių tokiose „pokrikščioniškose“ šalyse kaip Lietuva būna apie 20 procentų.

Krikščionių niekada nebuvo daug

Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ vadovas Giedrius Saulytis įsitikinęs, kad tikėtis krikščionybės iš žmogaus, kuris nepatyrė Dievo prisilietimo ir pašaukimo, yra neteisinga. Pats Kristus savo mokinius vadino mažąja kaimene, todėl santykinai mažas sąmoningų krikščionių skaičius neturėtų šokiruoti.

- Kas yra krikščionis?

- Šventajame Rašte žodis „krikščionys“ pirmą kartą vartojamas Apaštalų darbuose. Tas žodis reiškia „panašus į Kristų“, „toks kaip Kristus“ ar net „mažasis Kristus“. Nuo to laiko tikintieji, tie žmonės, kurie pasirenka išpažinti Kristų savo gyvenimo Viešpačiu, mokytoju ir vadinami krikščionimis. 

- Kiek, jūsų manymu, Lietuvoje yra krikščionių?

- Labai abejoju statistika. Dažnas lietuvis atsako, kad yra katalikas, bet patyrinėjus tikėjimo pamatus, matyti, kad save katalikais laikantys nepažįsta katalikiško tikėjimo pamatų.

Nesiryžčiau spėlioti, sociologai turėtų atlikti daugiau tyrimų. Greičiausiai, kad sąmoningo tikėjimo yra daug mažiau. Sakyčiau, kad mažiau nei pusė gyventojų.

- Mano galva, dalis atsakomybės tenka bažnyčioms. Jos yra įpareigotos perduoti ir mokyti tikėjimo. Nėra tikėjimas pakankamai išaiškinamas. Tikėjimo klausimams reikėtų skirti daugiau dėmesio. Kita vertus, krikščionio tikėjimas prasideda nuo pašaukimo. Kai žmogus pradeda ieškoti tiesos, jis anksčiau ar vėliau susitinka su Dievu. Jei to nėra įvykę, reikalauti iš žmogaus krikščionybės yra tiesiog neteisinga.

Krikščionių niekada daug nebuvo. Naujajame Testamente Kristus sako: „Nebijok, mažoji kaimene.“ Senajame Testamente yra toks terminas „Izraelio likutis“. Tai leidžia daryti prielaidą, kad niekada krikščionių daug nebuvo.

Dar vienas dalykas, kodėl nėra daug krikščionių, – tikėjimas kainuoja. Jis visuomet išmėginamas. Būti tikinčiu tai reiškia būti pasiryžusiu pakentėti, aukotis, o tai yra priešinga žmogaus prigimčiai. Mes labai nenoriai aukojamės, nenoriai esame savanoriais. Krikščioniškas tikėjimas – tai pasiaukojimas, pasišventimas. Tai atsijoja daug žmonių.