Lietuvoje nėra kaupiami duomenys, kiek žmonių save laiko ateistais. Ateizmas – tai filosofinis požiūris, kurio pagrindą sudaro netikėjimas Dievu.
2001 m. surašymo duomenimis, nė vienai religijai savęs nepriskyrė apie 331 tūkst. žmonių. Dar 186 tūkst. asmenų nenurodė, kuriai religijai save priskiria. Bendrai sudėjus – tai apie 517 tūkst. žmonių, arba – beveik visas Vilnius.
Skirtingai nei kai kuriose užsienio šalyse, Lietuvoje ateistai nėra susibūrę į kokią nors oficialią organizaciją. Tačiau socialiniame tinkle „Facebook“ įkurta grupė „Lietuvos ateistai“ vienija apie 480 žmonių.
Šiai grupei priklausanti filosofė N. Vasiliauskaitė tikina, kad ateistai nėra nusiteikę nei prieš religines šventes, nei prieš pačią religiją bei nekliudo kitiems ją išpažinti: „Čia susibūrusiems ateistams tiesiog nepriimtina religijos vardu vykdoma agresyvi politika.“
O ir pati filosofė, į religijos vaidmenį visuomenėje žvelgianti skeptiškai, per didžiąsias metų šventes atideda svarbesnius darbus, kartu su artimaisiais sėda prie švenčių stalo, prieš šv. Kalėdas puošia eglutę, o Velykoms margina kiaušinius.
„Mano aplinka nėra krikščioniška, todėl į bažnyčią neiname. O paplotėlį per Kūčias laužiame, bet ne todėl, kad „taip reikia“ ir ne dėl religinės tam veiksmui teikiamos prasmės, o tik todėl, kad tai visai malonus, gražus ritualas, kurio vengti priežastis atsirastų tik tuomet, jeigu jis būtų kokia nors „įsitikinimų išdavystę“ simbolizuojanti prievolė“, - aiškina filosofė.
Tokio požiūrio laikosi ir agnostiku save vadinantis žurnalistas Aidas Puklevičius: „Velykos, kaip ir Kalėdos, man tiesiog graži šventė. Tai, kad aš agnostikas – laikausi nuomonės, kad Dievo buvimo neįmanoma įrodyti, man visiškai netrukdo įvertinti abiejų švenčių pagrindu tapusių legendų – tiek žmonijos nuodėmių atpirkėjo gimimo, tiek jo prisikėlimo grožį. Juk nebūtinai viskas, kas yra gražu, turi būti tikra.“
Tiesa, N. Vasiliauskaitė šioms šventėms ne tik pati neteikia didelės reikšmės, bet ir nemano, kad dauguma krikščionimis save vadinančių žmonių šv. Kalėdoms ir Velykoms suteikia religinį turinį.
„Velykos, kaip ir Kalėdos, man yra mieli, laiką struktūruojantys kultūriniai ritualai be religinio turinio – kaip ir daugumai krikščionių, kurių religingumas faktiškai nominalus ir pasireiškia žąsies kepimu ar margučių dažymu, t. y., savaime nieko bendra su krikščioniškais religiniais įsitikinimais neturinčiais veiksmais“, - tikina N. Vasiliauskaitė.
Nors filosofė sutinka, kad esama katalikų, kurie šias šventes patiria kaip realiai išgyvenamą Kristaus gimimo ir prisikėlimo misteriją, yra įsitikinusi, kad dėl jų kiekio pati Bažnyčia seniai neturi iliuzijų.
„Dauguma žmonių yra „proginiai“ katalikai iš inercijos, religinę tapatybę pažymintys Kalėdomis, Velykomis, vestuvėmis, krikštynomis, laidotuvėmis, bet nei žinantys, kuo jie, kaip katalikai, turėtų tikėti, nei norintys sužinoti“, - tikina N. Vasiliauskaitė.
Filosofės nuomone, tokiose visuomenėse, kaip Lietuvos, deklaratyvus formalus katalikiškumas veikia kaip socializacija, kaip fonas, prie kurio prisitaikoma: „Tai kaip Aukščiausiojo Autoriteto sankcionuota simbolinė tvarka, palaikoma ne supratimu ar specifinėmis patirtimis, o konjunktūriniu paklusimu.“