Kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jei gyvastis miršta ir viskas baigiasi bauginančia nežinia?
Jei gyvastis neamžina, tuomet šiapusinis sotumas tampa vieninteliu „gyvenimo“ gėriu ir tikslu, o tokio „gyvenimo“ dievu - auksinis sotumo stabas. Nesuklysime: šį stabą išpažįsta ir ta tautos dalis, kuri tiesiog žaidžiančiai „į kiaušinius“.
Tai įvyko dykumoje. Iš skurdžiu birzgalu sočios vergų nelaisvės tautą išvedęs Pranašas užlipo į kalną melsti Dievą gerovės. Užtruko Pranašas. O tauta pavargo laukti pažadėtos sotumo laisvėje. Tad ėmė ir patys pasigamino „laisvę“ – Auksinį veršį. Negalėjo kitaip - juk vergai.
Tuo tarpu Dievas padovanojo Pranašui Dešimt įsakymų, kurie žadėjo visavertį, žmoguje įstatytos dieviškos prigimties sotumą. Nesudėtinga, o bendražmogiškai tauri tų įstatymų išmintis: mylėk Dievą, gerbk tėvus, nedaryk žalos kitiems ir sau...
Dešimt Dievo įsakymų tiesiog kviečia žmogų susibūti su savimi - būti panašiu į Kūrėją, būti pagal žmoguje įkurdintą Dievo paveikslą. Štai tokią prigimtinę tiesą ir atnešė Pranašas tautai.
Tačiau tauta kitaip įsisavino žmogaus prigimtyje slypintį sotumo troškimą. Žmogus godžiai gėrė materiją. Jis ir auksinį Gyvulį sau susikurpė, kad šis jį audrintų bent sotumo pažadu, nebūtinai tikrove.
Pranašo būta nuožmaus. Sunaikino stabą, maištininkus – taip pat. Ir toliau keturiasdešimt metų vedė tautą per dykumą, kad vergystės padermė tautoje išnyktų, o Dievo ir prigimties įstatų išugdyti žmonės įsigyventų į jiems savastingą laisvę. Ir Laisvės diena tai tautai išaušo.
Kilni istorija. Didesnė lietuvių tautos dalis matyt ne tik šią biblinę, bet ir savo istoriją kiek primiršo. Kaip ir prigimtinę laisvę. Dalis tautiečių vis dar stropiai bėgioja paskui auksinėmis grandinėmis susipančiojusį ir visaip kitaip blizgantį turtuolį. Ir stulbinasi vis kitokiais Auksinio veršio pavidalas: kaip pasirinkti?! O jeigu anas ne tik auksiniu pažadu vilioja, bet ir grūmoja galia, tai ima ir sukyla viduje kažkoks keistas aiškumas: ar tai nebūtų „auksinė“ tiesa, kuriai vertėtų nuolankiai nusilenkti...
Be užuolankų paklauskime savęs: kokioje dykroje, keliaudami Pažadėtosios laisvės link, atsidūrėme?
Dvidešimt trečius metus apgraibomis žengiame dykumos keliu ir štai: atsidūrėme kaži kokioje auksu pasidabinusių veršių, gaidžių, vištų ir kiaulių Fermoje.
Žiūrėk, tuoj ir skalikais užpjudys, jei drįsi nesutikti su nelygstamos Fermos taisyklėmis, nesutapsi su vienu iš „politinių gyvulių“ (anot klasikinio politologo Aristotelio įžvalgios ištaros) klanu.
O Dievas su savo prigimtiniais ir per sąžinę transliuojamais priesakais MŪSŲ fermoje yra NE - PRIE – KO !!!
Nejaugi tai ir yra Tėvynė Lietuva - baubiančių, mekenančių, kudakuojančių, atrajojančių, ties Loviu besigrumiančių gyvulių auksinis Narvas, skurdaus birzgalo Lesykla?! Ar tai ir yra Sąjūdžio laikais pažadėta laisva Lietuvos žemė? O anie keli teisingumo reikalaujantys tūkstantėliai ar nėra tik saujelė blogiečių „minios“, lesalo negavę varguoliai? Visai kaip tarybiniame ūkyje...
Įdomu, ką pagalvojo Mozė, kai pamatė Auksiniu stabu svaigstančią tautą. Matyt suprato: šie žmonės niekada neragavo laisvės.
O mes, lietuvių tauta, ar ragavome laisvės? Juk daliai tautos laisvė tėra sovietinėje nelaisvėje įbestų vergystės įgūdžių tenkinimas. Sotumo trokštantys vergai iš tiesų tėra besočiai dvasios vargšai. Tokių tarp mūsų vis dar yra dauguma.
Ir vis tik keliaujame į priekį. Dykra, tikime, tėra laikinas būvis. Anapus dykumos – visavertė Laisvė. Galbūt taip tikinčių šioje šalyje – vos keli vargani procentėliai. Tačiau akivaizdu, kad mažuma stiprėja, nes stojasi ant tvirto prigimties ir Tiesos pamato.
Žmonės vis labiau susižiūri - melas veda į savigriovą ir užmarštį, tiesa ir teisingumas – pasitikėjimą ir saugų bendrabūvį.
Juk besaikis godumas, galų gale, vimdo! Auksiniai gyvuliai neišvengiamai nusprogs ir supūs istorijos išvietėje. Negali gi žmogus tvarų bendrabūvį statyti ant išplūdusių ir pašvinkusių pamatų. Laisvė juk yra begalinės sielos vertės teigimas, o ne besotis rūgojimas ir springimas.
Juk net ir menkiausia žmogysta trokšta gyvasties tvarumo ir džiaugsmo. Joks auksinis stabas to negarantuos.
Todėl ir šiandien sotumo nešvenčianti, tačiau Prisikėlimu gyva mažuma vis drąsiau tvirtinasi Tiesoje ir tvirtėja Teisingumu. Drąsios mažumos vedina, tikiu, ir visa lietuvių tauta pajudės Dievo įstatytos prigimtinės Laisvės, o protėvių – tikrai laisvos valstybės link.
Neabejoju, kad ateinančiais keliais metais vis dar malsimės auksinių gyvulių kadrilyje. Neabejoju, kad šie surengs ne vieną politinį ir kitokį cirką.
Ir visgi dar labiau neabejoju, kad Laisvas žmogus šioje tautoje jau žengia pirmuosius drąsius žingsnius. Neabejoju, kad ateina ir mūsų Lietuvos pavasaris.
Dėkui Dievui.