Ilgamečio sovietų komunistų vado L.Brežnevo laikais buvo toks šūkis: „Visa, kas geriausia – vaikams“ (ne toks jau blogas sumanymas, kai pagalvoji: kadangi šalyje visko stigo ir gėrybių ne tiek daug, tai nors vaikams geresnį gabalėlį atkišdavo).
Mūsų laikais šūkis yra kitas: „Visa, kas blogiausia – iš žiniasklaidos!”.
Įsitikinimas, kad žiniasklaida ne tik pataikauja blogam skoniui, bet ir jį formuoja, yra taip įsitvirtinęs sąmonėje, kad iš žurnalistų tyčiotis dabar – geras tonas. Bet kokioje draugijoje, televizijos laidoje, leidinyje ar tinklaraštyje galima apdrėbti žiniasklaidą purvais, išvadinti autorius nupirktomis kekšėmis, purvasklaida, šunauja, žurnaliūgomis ir bet kaip kitaip, nuo to pasijusti žymiai geriau, ir niekas nė antakio nekilstels. Viskas gerai, taip jiems ir reikia (vargu ar kas galėtų taip pat laisvai kalbėti apie „daktriūgas“ arba „žemdirbiūgas“).
Neišmanėlė publika ligi šiol gargaliuoja gerklėse žodžius, kuriuos pirmąsyk išgirdo Sąjūdžio laikais, lyg išmanytų, apie ką kalba: „neobjektyvu“, „šališka“, „žemina orumą“, „o kur įrodymai?“, „painiojamos nuomonės ir faktai“, ir kala mano mėgstamiausią vinį į karstą: „o kur argumentai?“.
Aš jau senokai nustojau ginčytis ir net kalbėtis apie tai, ar yra mano tekstuose argumentai, ar ne. Tiems, kas pritaria autoriaus požiūriui arba jį tik supranta, argumentų tekste randa pakankamai. Tie, kas nesutinka, visuomet sakys, kad argumentų nebuvo (jų nerado, neįžvelgė, neužčiuopė, neįžlibino – sarkazmo lygis priklausys nuo asmeninės neapykantos autoriui) arba kad argumentai – skysti, arba kad neįtikino.
Kartu su madingais, jau aptrintais, Vakarų rausvųjų socialistų išperėtais žodžiais ir sąvokomis, tokiomis kaip „tvari sklaida“ ir „lygios galimybės“, išaugo nauja karta kvalifikuotai besipiktinančių žiniasklaida ir sėjančių neapykantą ne kam kitam, o žodžio laisvei.
Pabandyk nors žagtelėti tokį paprastą terminą „žodžio laisvė“, globėjiško tono auklėtojus tuoj pat susuka, lyg komunistą išgirdus apie žmogaus teises. „Žodžio laisvės negali būti be atsakomybės“, išspjauna paruoštą klišę, net nesivargindami paaiškinti, kas ta atsakomybė, nes jie labai gerai žino. Atsakomybė jiems reiškia priedermę rašyti ir kalbėti taip, kad neįskaudintų labiausiai įžeidaus, jautraus, susireikšminusio ir isteriško visuomenės nario, kuriam už kiekvieno kampo mirguliuoja netolerancijos, neapykantos ir (apsaugok Viešpatie!) komercinio intereso baubai.
Nusiėmus rasotus pasipiktinusio pseudointeligento akinius, mūsų žiniasklaida atrodo puikiai.
Pirmiausia, ji įvairi. Čia kiekvienas randa tai, ką nori ir ko siekia: nuo aukščiausios kultūros temų ir tekstų, skirtų mažytei elitinei auditorijai, iki paskalų ir spalvingų pramogų verslo burbulų.
Nė viena tema, tikrai jaudinanti visuomenę (net ir jos dalį) nelieka išmėsinėta iki smulkmenų. Nuo Garliavos istorijos iki šildymo kainų, nuo maisto priedų iki žemesnių mokesčių Lenkijoje, dėl kurių žmonės apsiperka pas kaimynus, nuo branduolinės energetikos iki kokio nors sudaužiusio automobilį Seimo nario – pakalbinti būna visi, kas turi ką pasakyti (o dažnai ir tie, kas neturi ką pasakyti), tema išnarstoma ir informacija yra prieinama visiems, kas tik turi ausis ir akis.
Ar prisiminsit kurią nors temą, kurią valdžia ar stambusis verslas būtų užčiaupęs, numarinęs ar pakišęs po kilimu?
Tiesa, daugeliu atvejų skaitytojas ar žiūrovas niršta, girdi, kiek galima kalbėti apie tuos pedofilus ir šildymą, aiškiau nuo to nesidaro, geriau – irgi. Kad aiškiau nesidaro, ne žiniasklaidos kaltė: kai kurios istorijos yra be galo painios, liūdnos ir jos – tiesiog padėtys be geros išeities (pasauliniame kontekste toks yra Artimųjų Rytų konfliktas). Tai, kad „niekas negerėja“ dažniau yra ne realus įvertinimas, o psichologijos dėsnis: geri dalykai jau labai greitai tampa įprasti ir nepastebimi, kartelė pakyla, ir žmonės skundžiasi toliau.
Iš tikrųjų, šiais laikais žmonės gali pasirinkti ne tik žiniasklaidos tipą, bet ir mėgstamą kalbėjimo toną: nuo televizijos iki tinklaraščių yra pasiūloma viskas, nuo nuobodaus moralizavimo seniems bambekliams, dramatiškų raudų ir mintijimo ir bylojimo iki pykčio purslų ir spirgančio tuštučių krykštavimo.
Tie, kas aimanuoja dėl Lietuvos žiniasklaidos, dažniausiai negali susitaikyti su mintimi, kad kalbėjimą viešojoje erdvėje reguliuoja paklausa ir pasiūla: jiems vaizduojasi, kad taip negalima, nes jie yra iš esmės priešiški individualizmui ir laisvam asmens pasirinkimui.
Piktinantis šių dienų žiniasklaidos „nediplomatiška kalba“, „skaldančia, priešinančia retorika“, „netolerancija“, yra norima pasakyti visai kas kita: visos šios priemonės būtų geros, jei būtų nukreiptos prieš teisėtus, sutartus taikinius. Tie atpirkimo ožiai yra „laukinis kapitalizmas“, „kraštutinis liberalizmas“ ir su pasišlykštėjimu iškošiama baisiausia formulė: „amerikietiška svajonė“.
Žiniasklaida Lietuvoje iš esmės geranoriškai nusiteikusi pinigų ir materialinės gerovės siekimo atžvilgiu, draugiška verslui ir iš prigimties labiau vertinanti individą, o ne valstybę ir ne organizaciją, ir tik kai kada pasiduodanti nuodingoms perskirstymo, atėmimo iš turtuolių ir viešojo intereso pirmumo lozungams, kairuolius erzina būtent dėl savo nusiteikimo.
Taip yra todėl, kad Lietuvos žiniasklaida iš esmės yra visuomenės vystymosi priešakyje (ne visur taip yra) ir rodo, kokia mūsų visuomenė ir ekonomika bus ateityje – vis mažiau žygiuojanti didelėmis miniomis ir strateginėmis kryptimis ir tapdama vis margesnė, įvairesnė, kur vis daugiau žmonių galės susirasti sau tinkamą nišą ir laimės modelį, ir net tokia bendruomeninė funkcija, kaip socialinė apsauga, vis labiau bus ne viena tvarka visiems, o daugybė variantų.
Čia valstybė ir minios balsas vaidins vis menkesnį vaidmenį, ir kuo toliau, tuo labiau viskas priklausys nuo individo. Mūsų žiniasklaida yra mažytis tos būsimos visuomenės modelis. Man regis, tai puiki ateities perspektyva.