- Kaip žmonės, besigydantys ligoninėje švenčia Velykas?
- Per tuos Lietuvos nepriklausomybės metus ligoninė labai stipriai pasikeitė. Labai suaktyvėjo gydymosi procesas, sutrumpėjo gydymosi laikas. Jau nėra taip, kad atsiguli į ligoninę ir ilgai lauki, kol ištirs. Jei jau guliesi į ligoninę, iš karto gauni paslaugas. Todėl per Velykas ligoninė ištuštėja, nedaroma planinių operacijų.
Tie, kurie visgi lieka ligoninėje, turi vieną kitą velykinį suvenyrą – nuo margučių, triušiukų iki nusaldintų velykinių paveikslėlių. Kartais ant spintelių žaliuoja velykinės puokštės.
Susidaro trys laisvos dienos, dėl to kai kurių sergančiųjų aplankyti ateina visa šeima, ilgiau pabūna.
Dažniausiai, išskyrus kaulų lūžius, ligonių maistas labai jau dietiškas, vengiama visokiausių įmantrybių. Todėl tokių vaišių, kaip esame įpratę, nebūna.
Beveik visiems pakliūti per šventes į ligoninę yra simobliška. Tai yra susimąstymo momentas. Ligoniai ar jų giminaičiai klausia: „Kodėl aš ar mano giminaitis dabar atsidūrė ligoninėje?“ Viduje keliamas egzistencinis klausimas, neišreiškiamas žodžiais.
Prisimenu vienos močiutės istoriją. Jos pats didžiausias širdies troškimas buvo, kad per šventes susirinktų visa šeima. O taip niekada nebūdavo, tik šventės dieną skirtingu metu užbėgdavo tai vienas, tai kitas. O kai per patį švenčių įkarštį pablogėjo jos sveikata, senolės troškimas išsipildė, tiesa, ne taip kaip įsivaizdavo, – visa jos šeima susirinko pas ją į palatą.
- Kaip dirbantys medikai laukia Velykų, kaip jas švenčia?
- Gydytojai vengia perdegimo. Kai užveria ligoninės duris, privalo palikti ligoninėje visas čia kilusias problemas ar santykius. Yra aiški perskyra tarp darbo ir poilsio. Gal dėl to gydytojai, medicinos personalas aktyviai nešvenčia Velykų ligoninėje. Nebent skyriuose, ypač, jei yra veiklesnis žmogus, susirenka visi kartu prie simboliškų vaišių, trumpai pasėdi, pamini Velykas.
Beveik kasmet trečią Velykų dieną, susirenkame mišių aukai, pasikviečiame ganytoją. Šiemet mišias ligoninės Prisikėlimo koplyčioje aukos apaštalinis nuncijus Luiggi Bonazzi. Į mišias antradienį 14 val. kviečiami ir medikai, ir pacientai.
Stengiamasi, kad per Velykas dirbtų kuo mažiau žmonių. Todėl dirbantiems tenka didesnis krūvis.
Ne paslaptis, kad lietuviai nemoka švęsti, per šventes atsitinka daugiau nelaimingų nutikimų, budintiems medikams kliūva daugiau darbo. Palyginus su eiliniu savaitgaliu, per Velykas dirba daugiau medikų ir realybė parodo, kad jų prisireikia. Tas nedžiugina.
Nors ir trys laisvos dienos, dažnai pamatau vieną ar kitą gydytoją, kuris atvažiuoja į ligoninę pažiūrėti, kaip po operacijos ar kitų procedūrų laikosi jo gydomi ligoniai. Ligoninėje vis tiek vyrauja darbinė nuotaika, net kai Velykos.
- Kokia jūsų tarnystė ligoninėje?
- Mano užduotys – ligonių sielovada, darbas su personalu, padedant jiems giliau pažinti katalikiškąjį tikėjimą ir rūpintis pačiais silpniausiais.
Man padeda grupelė savanorių, kurie lanko ligonius, sudaro sąrašus žmonių, kurie norėtų atlikti išpažintį, priimti šv. Komuniją, ligonių sakramentą ar pasikalbėti su kunigu. Kartais žmonės užsirašo tik pokalbiui.
Velykos – geras laikas tiems, kurie nutolę nuo katalikų bažnyčios. Išpažinties dažniausiai klausau pokalbio forma – nėra klaupiamasi, bet atsisėdus kalbamasi su ligoniais, tai patraukia žmones, atveria jų širdis.
Velykos taip pat geras laikas sunkiai sergantiems. Pavyzdžiui, jei giminės slepia nuo ligonio apie jo būklę ar šiaip jaudinasi, kad dėl ligos žmogus negali kelerius metus prieiti prie sakramentų, Velykos yra ta proga, kada jam galima atvesti kunigą ir paaiškinti, kad kunigą atvedė ne todėl, kad jau miršti, nes dažnai taip manoma, bet todėl, kad yra Velykos – laikas susitaikyti su Dievu.
- Kokios būna asmeniškai jūsų Velykos? Kaip šiemet jas sutiksite? Kaip jas švenčiate kartu su sergančiaisiais?
- Labai džiaugiuosi, nes turiu pagalbininkus. Būtent dėl jų rengiu ligoninėje Velykų tridienį. Jie, taip pat ligoniai ar personalo darbuotojai, dalyvauja. Liturgijos metu galiu įsimąstyti į Kristaus paskutinių gyvenimo kaip žmogaus dienų paslaptis, nes prieš liturgiją ir po jos būna labai daug darbų. O kai ateini prie altoriaus, meldiesi, klausai Švento Rašto skaitinių, išgyveni malonės paslaptį.
Velyknaktis – kiekvienos liturgijos motina. Vigilijoje mes švenčiame mirties mirtį. Švęsime ligoninės koplyčioje.
- Penktus metus darbuojatės kaip ligoninės kapelionas. Kas suteikia ištvermės dirbti savo darbą?
- Esu dėkingas už kardinolo pasitikėjimą, kad paskyrė mane čia.
Kai buvo šventinama mūsų koplyčia, pagalvojom, kad reikėtų titulo. Kažkas pasiūlė – gražu būtų pavadinti ją Prisikėlimo koplyčia. Taip atsirado koplyčios pavadinimas. Tas nedidelis įvykis tapo pranašingas, jame telpa daug prasmės.
Žmogui priimti kančią ligą, negalią jau yra prisikėlimas. Pas mane Prisikėlimo koplyčioje – Velykos visus metus. Titulas atskleidė man visą darbo erdvę. Tai, ką daro klebonas parapijoje per Velykas, aš darau kiekvieną dieną. Per Velykas susirenka begalės žmonių. Bent jau per Velykas žmonės stengiasi ateiti, dalyvauti šv. Mišių aukoje. Lygiai taip pat ir ligoninėje, tik čia tai vyksta visus metus.
Žmonės, kurie labai seniai buvę išpažinties, kurie yra atitolę nuo bažnyčios, nuo tikėjimo, kreipiasi į kunigą, šaukiasi kunigo, nori kalbėtis. Jei klebonas tik retkarčiais pamato tuos statistinius katalikus, tai man su tokiais tenka dirbti nuolat.
Esu tarsi priešakinėse linijose. Jei aktyvūs katalikai sudaro branduolį, tai už to branduolio yra retai besilankantys. Jei parapijoje besidarbuojantys kunigai susitinka su nepraktikuojančiais katalikais tik švenčių, laidotuvių metu, man tai yra kasdienybė.
- Nepavargstat nuo „paklydusių avelių“?
- Beprotiškai pavargstu, kartais būnu išsunktas kaip citrina, bet čia ir yra slėpinys, šulinio slėpinys – kuo labiau išsemi šulinį, tuo vanduo tampa švaresnis, skaidresnis, tyresnis. Jei iš šulinio nesemi vandens metus ar kitus – užkerpėja. Tai yra mažas stebuklas, sunkiai paaiškinamas, bet tikras. Atsiranda daugiau vietos Dievo malonei.
Man yra svarbu, kaip ir gydytojams, palikti rūpesčius už ligoninės durų, nenusinešti į namus. Reikia diferencijuoti – darbas, poilsis, laisvalaikis, saviugda. Sritys, kurios turėtų užimti kažkokią vietą žmogaus gyvenime.
Dar man leidžia išsikrauti bendruomenės, kuriose aš patarnauju ir kuriose galiu būti savimi. Jos man kaip oazės, kaip atgaivos, poilsio vietos. „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenė, „Veiklių vyrų bendrija“, užtarėjų grupelė, gyvasis rožinis, maldos grupelė – jose randu atgaivą.
- Kas sunkiausia dirbant ligoninėje?
- Pirmiausia kaip kunigui sunkiausia abejingumas, išankstinės nuostatos. Žmonės galvoja, kad dvasinis gyvenimas negali įsiveržti į tokią žemą erdvę – ligoninę, kad kunigas negali vaikščioti su šventais sakramentais tarp basonų, lašelinių, kateterių. Teko matyti močiutę, kuri apsiverkė, sužinojusi, kad gali rožinį kalbėti atsigulusi, kad tai nėra nuodėmė. Iš pradžių ji pasiguodė, kad visą gyvenimą kalbėjo rožinį, o dabar nebegali, nes nebepajėgia atsisėsti. „Galima ir atsigulus“, – sakau. Tai sužinojusi ji net apsiverkė.
Kita nuostata – apie kunigą, kad jis griežtas ir reikia ypatingo pasiruošimo, kad su juo susitiktum. O kai pamato, kad susitikimas įvyksta labai paprastai, nėra viskas taip labai komplikuota, tada kunigą priima be sunkumų.
Trečia nuostata formuojasi iš nuodėmės – 5, 6, 9 Dievo įsakymų nesilaikymo (5 įsakymas – nežudyk, 6 – nepaleistuvauk, 9 – negeisk svetimo vyro ar svetimos moters – aut. past.). Šėtonas duoda drąsos, kad žmogus nusidėtų, ir ją atima, kai reikia eiti išpažinties. Žmonės įsitikinę, kad jo nuodėmių Dievas tikrai negali atleisti.
Kartais nuostatos susijusios su iškreiptu tikėjimu. Žmonės galvoja, kad sinkretizmas – universalus kelias link Viešpaties – priimtinas. Bet sumaišius visas spalvas gausime murziną spalvą.
Trukdančių nuostatų yra labai daug. Jei iššautos kulkos trajektoriją pakeistum bent 0,1 laipsnio, kulka nepataikytų į objektą ir nieko nesužeistų. Visi supranta, kad šėtonas yra gundytojas, bet mažai kas pastebi, kad jis švelniai naudojasi mažais mūsų nusistatymais.
Džiugina jaunoji medikų karta. Turi gilesnius dvasinio gyvenimo pamatus, nei vyresnio amžiaus medikų karta. Vergystės antspaudas yra likęs vyresnių žmonių gyvenime.
Pati ligoninės aplinka nėra labai dėkinga – daug kančios, skausmo. Esame tie, kurie priimame, ne tie, kurie duodame. Norime būti žiūrovais. Ligoninėje yra tokia tendencija – žmonės bijo parodyti savo tikėjimą, bijo jį išreikšti. Su vienu darbuotoju kalbėjausi, jis stebėjosi, kaip galima darbe kalbėti apie tikėjimą, kaip vartoti krikščioniškus ženklus. Bet paliudydamas tu gauni tikėjimą. Tikėjimas ateina per skelbimą. Skaudu, kai susiduriu su tikėjimo liudijimo stoka.
- Su kokiomis savo vidinėmis dvejonėmis susiduriate?
- Ateina žmogus išpažinties po 20 ar 50 metų. Gal tai antroji jo išpažintis, gal trečioji, o žmogui jau 60 ar daugiau metų. Kalbamės, suteikiu sakramentus ir nežinau, kas su juo toliau, išleidžiu jį į naktį. Klebonas parapijoje mato tikinčiuosius, pavyzdžiui, jauna šeima, gimsta vaikelis, jį pakrikštija, mato praktikuojančius, augančius, tikinčius. O ligoninėje šito nematau. Šventajame Rašte sakoma: vienas sėja, kitas laisto, trečias augina. Taip ir aš.
Kaip prie konvejerio, prisuki vieną veržlę, nežinai nei kam ji reikalinga, nei kur ji dėsis. Bet imi ir pamatai parodoje kokį išgirtą Boeing'ą. Ir supranti, kad kur nors giliai giliai tame lėktuve yra tavo įsuktas varžtelis. Tada matai savo darbo rezultatus. Kartais sutinku žmogų, kuris po susitikimo su Dievu per mane, toliau praktikuoja. Tai šiek tiek palengvina.
Kasdien atsikeliu ir einu vaikščioti vandeniu. Yra tik tikėjimas. Susitinku kartais su kaliniais. Matau jų gailestį, matau ašaras, kaip galiu pasmerkti? Suteikiu sakramentus, bet nežinau, kuo visa tai baigsis. Nesu idealistas, yra ir tokių atvejų, kai žmogus ir toliau murkdosi liūne. Gali išsijuosęs rodyti kitas vertybes, o žmogus toliau murkdysis alkoholizmo ar kitame liūne.
Kitas konfliktas – ar viską padariau, ką turėjau padaryti? Ar viską pasakiau? Iki galo, ką galėjau? Galima sakyti, jaučiuosi kaip ir medikas. Ligonis mirė, o gydytojas savęs klausia: Ar viską padariau? O gal kažkas būtų kitaip, jeigu?.. Tą konfliktą patiria kiekvienas žmogus. Konfliktas dėkingas tuo, kad jis puoselėja asmeninį ryšį su Viešpačiu ir ugdo nuolankumą – esu tik tarnas, tik įrankis, o Viešpats yra tas menininkas, kuris viską atlieka. Jam net netikęs įrankis gali būti naudingas.
- Kas jūsų darbe labiausiai džiugina?
- Kai žmogus trokšta Viešpaties, kai jaučiuosi laidininkas. Čia dar Didžiojo Ketvirtadienio atgarsiai mano širdyje. Vieni kunigai – kaip Kalėdinės eglutės, ant kurių visi kabinasi, jie tokie nuostabūs. Kai iš parapijos iškelia kunigą, žmonės nustoja eiti į bažnyčią, nes ėjo į bažnyčią ne dėl Kristaus, o dėl kunigo. Būna ir priešingai – pamato žmonės piktą kunigą, dėl jo neina į bažnyčią.
Gerai, kai esu tik tiltas. Man svarbu, kad tikintieji nepradėtų rinktis ant tilto, apsistoti ant jo ir neiti toliau. Arba nusivylę tiltu visai per jį nežengti.
Užsukau pas vieną kone šimtametę močiutę, guodžiu – bus gražus šimtmetis, kartu pašvęsime, pašoksime. „Kunigėli, tu man geriau Švenčiausio Sakramento rytoj atnešk“, - ji man sako. Koks aš buvau patenkintas! Tas mane labai džiugina. Man vilties teikia žmonės, kurie ieško Dievo.
- Ką jums reiškia Velykos?
- Man Velykos – tai Dievo meilės ir gailestingumo gelmė. Tai tokia šventė, kurią galima švęsti ir per laidotuves. Tarkim, artimas bičiulis miršta, o tavo gimtadienis. Ar švęsi gimtadienį? Greičiausiai ne.
O Velykas švęsi ir prie kapo duobės. Nes kaip tik dėl to ir gali ateiti prie kapo, kad Kristus nugalėjo mirtį – prisikėlė.
Velykos uždaro duris įvykiams, kurie jau pasibaigė, kurie liko praeityje, ir atveria duris į ateitį.
- Ką daryti tiems, kurie nemato priežasties džiaugtis, kurių neįkvepia nei kasdienybė, nei šventės?
- Aš matau tik vienintelę išeitį – atsigręžti į kitą žmogų. Ligoninėje stengiamės, kad savanorystė klestėtų. Iš vienos pusės tai būtų pagalba ligoniams ir medikams, bet pati didžiausia pagalba būtų tiems, kurie nemato priežasties džiaugtis ir švęsti.
Pabūk, pasėdėk prie ligonio, pakamšyk pagalvę, išplauk stiklinę, atnešk gėlių, sulankstyk iš popieriaus gervę ir pamatysi tą stebuklą – ateis džiaugsmas. Visi kiti metodai yra labai kartūs.
Aišku, galima prisipumpuoti narkotikų, alkoholio, džiaugsies pora minučių, bet paskui pasekmės bus labai skausmingos. O pagalba kitam – be jokio šalutinio poveikio.
- Kai Velykos praeina, kaip kasdienybėje tęsti kelionę su viltimi? Kaip padaryti, kad Velykos nebūtų vienadienis, trumpalaikis dalykas?
- Pošventinis sindromas. Lietuvoje po švenčių padažnėja savižudybių. Vadinasi jos nepalietė širdies, nebuvo sustota, pažvelgta į savo širdies gelmes.
Iššūkis, kad Velykos nepaskęstų kasdienybėje. Visas mūsų gyvenimas gali taip ir praeiti užsisukus rutinoje, nesusitikus su Viešpačiu, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu mus išgelbėjo.