Suprantama, kad lietuvių tautybės asmenys dažniausiai šios užsienio kalbos nemoka, todėl yra automatiškai atsijojami kaip netinkami darbui. Taip kelias atsveriamas lenkų tautybės asmenims, kuriems ši kalba gimtoji. Tai akivaizdu vartant administracijos skyrių tarnautojų sąrašus – lietuvišką pavardę ten pamatysi labai retai. Ar tikrai visais atvejais pagrįstas reikalavimas mokėti lenkų kalbą? Ar Vilniaus rajono savivaldybės administracija nepažeidžia lygių galimybių reikalavimo?
Privaloma net buhalteriams
Vilniaus rajono savivaldybės Administracijos direktorė Liucina Kotlovska tikina: lenkų kalbos žinių priimant į darbą reikalaujama tuomet, kai darbuotojui gali tekti dirbti ne vien savivaldybės administracijos pastate, bet ir išvykus tiesiogiai bendrauti su vietos gyventojais.
Pasak direktorės, netgi buhalterinės apskaitos specialistui tenka tai daryti. „Buvo konkretus atvejis, kai reikėjo bendrauti su vaikų darželio tėvais, aiškintis dėl pinigų“, - sako L. Kotlovska.
Į kokias konkrečias pareigas savivaldybės administracijoje lenkų kalba nėra reikalinga, L. Kotlovska negalėjo pasakyti, tik apibūdino abstrakčiai: „Kur valstybės tarnautojui reikalingas darbas tiktai įstaigoje, kur jam nereikėtų susidurti su tokiomis problemomis.“
Paklausta, ar tokiais retais atvejais, kai iškyla problema, su nemokančiu lenkų kalbos specialistu kartu negalėtų nuvykti ją mokantis kolega, L. Kotlovska atsakė: „Gali, bet jeigu pagal Tautinių mažumų įstatymą tai yra leidžiama – tai kodėl tuo nepasinaudojus?“
„Mes nereikalaujame aukščiausio kalbos mokėjimo lygmens, - pridūrė direktorė. - Tik bent jau pradmenų, kad būtų galima susišnekėti. Būna visokių gyvenime atvejų.“
Lietuvių – vos vienas kitas
L. Kotlovska sako neskaičiuojanti, kiek savivaldybėje dirba lenkų, o kiek – kitų tautybių asmenų. Tačiau vien užmetus akį į Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skyrių darbuotojų sąrašus, matyti aiškios tendencijos.
Teisės skyriuje iš 8 darbuotojų lietuviška pavardė – tik viena, Statybos skyriuje iš 14 – trys, Civilinės metrikacijos skyriuje iš penkių – dvi, Švietimo skyriuje iš 18 – keturios, Buhalterinės apskaitos skyriuje iš 22 – trys ar keturios, Architektūros ir teritorijos planavimo skyriaus iš 25 – panašiai.
Tuo tarpu Personalo poskyryje, kurio žmonės niekur nevažinėja ir darbuojasi administracijos pastate – nė vieno lietuvio. Jų nėra ir Viešųjų pirkimų skyriaus, Užsienio ryšių ir informacijos skyriaus, Investicijų skyriaus bei kai kurių kitų skyrių darbuotojų sąrašuose.
Reikalavimai – vadovybės reikalas
Vidaus reikalų ministerijos atstovų teigimu, pagal įstatymą valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose personalą valdo įstaigų vadovai arba įstatymų nustatytais atvejais įstaigų vadovų įgalioti asmenys. Jie ir tvirtina valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus ir sąrašus.
Valstybės tarnautojų pareigybės aprašomos ir vertinamos vadovaujantis Vyriausybės tvirtinama metodika. Pagal ją, specialieji reikalavimai (tarp jų - ir užsienio kalbos mokėjimo), kuriuos turi atitikti pareigas einantys valstybės tarnautojai, nustatomi atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas.
„Taigi valdydami žmogiškuosius išteklius, įstaigų vadovai turi teisę pareigybės aprašyme nustatyti tokias funkcijas ir specialiuosius reikalavimus, kurie užtikrintų tinkamą įstaigai pavestų uždavinių įgyvendinimą“, - komentuoja ministerijos atstovai.
Turi neprieštarauti Konstitucijai
Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 14 d. nutarime „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ yra pasisakęs, kad visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami.
Kad konkrečios valstybinės įstaigos vadovybė, keldama reikalavimus priimamiems darbuotojams, nepažeistų Konstitucijos, nepiktnaudžiautų savo padėtimi ir užtikrintų lygias galimybes visiems pretendentams, privalo rūpintis Valstybės tarnybos departamentas.
Tačiau šio departamento administracija komentuoti situacijos Vilniaus rajono savivaldybėje ir kalbų mokėjimo reikalavimų nepanoro.
Mums belieka pacituoti Valstybės tarnybos įstatymą: „Užsienio kalbos mokėjimas nenurodomas, jeigu tokių žinių nereikia konkrečioms funkcijoms atlikti.
Kalbos mokėjimo lygmuo nustatomas atsižvelgiant į Europass kalbų paso formos įsivertinimo lentelę. Išskiriami trys kalbų mokėjimo lygmenys: pradedančio vartotojo lygmuo (lygiai A1 ir A2), pažengusio vartotojo lygmuo (lygiai B1 ir B2) bei įgudusio vartotojo lygmuo (lygiai C1 ir C2). Nurodant užsienio kalbų mokėjimo lygmenį nerekomenduojama atskirai vertinti supratimo, kalbėjimo ar rašymo. Užtenka nurodyti tik vieną lygmenį, pavyzdžiui, mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo lygmens B1 lygiu; mokėti rusų ir anglų kalbas pradedančio vartotojo lygmens A1 lygiu.
Tuo atveju, kai, pavyzdžiui, pareigybės aprašyme nurodytas pažengusio vartotojo lygmens B2 užsienio kalbų mokėjimo lygis, o pretendentų pateiktuose dokumentuose užsienio kalbų supratimo, rašymo ar kalbėjimo lygiai skirtingi, siūlytina, kad jie būtų ne žemesni, nei pareigybės aprašyme nurodyto kalbų mokėjimo lygmeniui priskirti lygiai, šiuo atveju, B1 ir B2.
Pareigybės aprašyme tarp specialiųjų reikalavimų negali būti įrašytas reikalavimas mokėti valstybinę ar lietuvių kalbą, kadangi tai yra bendrasis reikalavimas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnyje.“