Be to, būtent ši duomenų bazė yra vienas svarbiausių kriterijų siekiant gauti finansinę paramą, skiriamą už sąlyginius gyvūnų vienetus.
Tačiau aiškėja, jog ne visada remiantis registru pavyksta kontroliuoti veislininkystei skiriamas lėšas ar juo labiau jas skaidriai panaudoti. Kai kurie gyvūnų laikytojai įsigudrina „pamiršti“ išregistruoti galvijus ar arklius ir apgaudinėdami valstybę pelnytis iš šių mirusių sielų. ŽŪIKVC nepasirūpina tinkamai administruoti Gyvūnų registrą ir taip talkina finansiniams nusikaltimams.
Įtarimai mėginimais sukčiauti
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Arklininkystės komiteto pirmininkas Arūnas Degutis įsitikinęs, jog sistema (tokia, kokia ji yra dabar) pati savaime skatina daryti tokio pobūdžio pažeidimus. Ekonomisto išsilavinimą turintis Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras pažeria kritikos ne tik sistemai, bet ir Žemės ūkio ministerijai, kuri, pasak jo, nenori ar negali pasinaudoti galimybe kontroliuoti veislininkystei skiriamų lėšų.
Ne taip seniai žirgų augintojų asociacijų atstovams mėginant nesėkmingai pasiskirstyti Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos prie ŽŪM paramą veislininkystei, šio klausimo nagrinėjimas įstrigo. Nes, pasak A. Degučio, kilo įtarimų, jog į Ūkinių gyvūnų registrą įtrauktų arklių skaičius yra dirbtinai išpūstas. Esą tam sudarytos visos sąlygos: visos asociacijos turi prisijungimą prie registro ir gali pačios nekontroliuojamai suvesti duomenis, kurių, anot jo, niekas netikrina. Tad galima įtarti, jog tie skaičiai yra netikri, o kadangi parama skiriama už sąlyginius gyvulių vienetus, atsiranda ir finansinis suinteresuotumas didinti jų „skaičių“.
Melas lygu statistika?
– Liaudis sako: yra melas, didelis melas ir statistika, – paklaustas apie Ūkinių gyvūnų registro įrašų patikimumą pokalbį pradeda ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas.
Jo nuomone, sistemą reikėtų tobulinti, tačiau kas nedirba, tas neklysta.
Pasak A. Stančiko, atsakomybę už klaidinančią informaciją turėtų prisiimti laikytojai, tyčia ar netyčia pamiršę pateikti duomenis apie kritusius galvijus ar arklius. Kol jie nepateikti, gyvūnai ir toliau laikomi egzistuojančiais, nors jų jau seniai gali nebebūti gyvų.
O štai ŽŪM Žemės ir maisto ūkio departamento direktoriaus Rimantas Krasuckis tikras, jog Ūkinių gyvūnų registro duomenys yra patikimi 100 proc., t.y. tiek, kiek ūkininkai perduoda informacijos apie savo gyvūnų būsenos pasikeitimus. O šiuos duomenis kartas nuo karto tikrina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovai. Tačiau ar tai iš tiesų užtikrina, jog bus išvengta sukčiavimo atvejų?
– Aišku, atsiranda faktų, kada patys gyvūnų laikytojai, nežinau kokių kėslų turėdami, nepateikia informacijos laiku, – apie sistemos spragas prabyla R. Krasuckis.
ŽŪIKVC generalinis direktorius Sigitas Puodžiukas mano, jog kaltinimai duomenų klaidingumu greičiausiai tėra asociacijų intrigos. O centras turi tokius duomenis, kokius į Ūkinių gyvūnų registrą įveda gyvūnų laikytojai arba partneriai – veterinarijos gydytojai:
– Jų tikslumas nevisiškai priklauso nuo mūsų. Ką gauname, tą kaupiame ir pateikiame.
Pasak S. Puodžiuko, kontroliuoti pateikiamus duomenis yra įmanoma.
– Iš principo, turėdami duomenų bazės išrašą konkrečiai datai, galbūt mes turėtume vykti ar į ūkį, ar į žemės ūkio bendrovę, ar pas kitą gyvūnų laikytoją ir patikrinti. Bet tai VMVT funkcija. Ją gali atlikti ir paprastai atlieka Nacionalinė mokėjimo agentūra.
Nustačius neatitikimus, tikrintojai, turėdami protokolą, gali patys patikslinti arba įpareigoti tai padaryti patį gyvulių laikytoją. Patys koreguoti duomenų neturime teisės, nes tai yra laikytojo prievolė. Jeigu jis nurodo neteisingus duomenis, be jokios abejonės, atsakomybė tenka pačiam laikytojui, – sako ŽŪIKVC generalinis direktorius.
Išklausius tokius S. Puodžiuko „argumentus“ kyla visiškai pagrįsta mintis, jog taip nusišalindamas nuo atsakomybės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras tampa finansinių nusikaltimų bendrininku.