Pavasaris Vilniuje. Bene erotiškiausias laikas, kokį tik begali įsivaizduoti būro vaizduotė. Laikas, kai jo kūnas, mokesčių pornografijos nustekentas, ima atsigauti po šalnų ir žvalgosi gaivesnių vaizdelių.
Ir štai, vos laukan iškėlus koją - amžinojo pavasario regėjimus siūlo reklaminiai stendai. Pavasariškai apsinuoginusios svečių kraštų darbininkės gundo savo per žiemą sunokintais vaisiais, matomais pro jų austas marškas.
Mergeles čaižo pavasario vėjų rimbai. Vietiniai meilės dainiaus Solomono pasekėjai jau paliko ant jų savo pavasarinės rujos ženklus. O jei geriau įsiklausai, gali išgirst iš stendų sklindančią meilės dejonę - taip stipriai gūsis kartais sujaudina reklamą. Ak, tas pavasaris! Jei ne šitie stendai, galvoja sau būras, būtų žiema. O čia - palaimų palaima! Stebuklas meilės ištroškusiam kūnui ir sotesnio rytojaus pažadų sugundytam protui.
Ir nė motais tam būrui, kad štai stovi Milano gražuolė grafitų onanistų išniekinta, ir nė motais tam būrui, kad ji tik gudrių pavlovų laboratorijose dizainerių išgalvota, ir nė motais jam, kad tuoj prilips prie tos reklamos deivės kušio kaip koks niekingas frustracijos pūkų kamuolėlis. Viskas jam nė motais. Jis juk būras. Donelaičio nėra, vadinasi viskas leista. Bet - „Meilė- akla“, dainuoja visa reginti „Dinamika“ (o kas tas Donelaitis prieš ją).
Ir štai būras išsilaisvina: jo tyras pirmapradis jausmas išgriauna virtualią sieną ir nevaldoma aistra nuneša pavasarinio išpardavimo padangėmis.
Strėnos kaip pasiutusios kaista, žemėtos rankos putlių šventenybių siekia. Bet visos jos tokios - šaltos, ledinės ir arogantiškos. Tik krūtimis pamoja ir iš apstulbusio būro vis po varioką ištraukia.
Elgiasi kaip paleistuvės, galvoja būras, bet aistra įtarimus užgožia. Ak, kaip švyti fotošopinės krūtys, blizga brendinius kerus šnabždančios lūpos ir šlaunis atstačiusios vargšą vilioja - „Come on, baby“, come on, lets do it - now!“ Ir būras, puikiai anglų suprasdamas (juk diplomuotas), čia pat nevaržomai aistrai atsiduoda.
O kitą rytą, troboj atsibudęs, gražuolės jau nė kvapo neužuodžia. Tik laiškelį palikusi: „Ačiū, kad pirkote, kitąkart jums - 15 % nuolaida”.
Šalia guli iš kažkur atsiradę niekam nereikalingi meilės žaidimų fetišai: krūvos akcijinių skudurų (pasiutusios matavimosi orgijos būta), pustuščiai madingų kvapų buteliukai (pasiutusiai ir uostyta, kvėpintasi, gerta), ir lovos kampe inkščiantis naujutėlis „iPhone“.
Jau nekalbant apie tuntus pirkinių virtuvėje, nusėdusių ant žemės, neišpakuotų, nes beveik ir nereikalingų. Apsipirkta, taip sakant, pagal romėnišką tradiciją - godžiai ir iki apsivėmimo. Ne veltui, kaip sako mokytesni būro draugai, mes iš anųjų kilę.
Bet kaip po kiekvienos masinės šventės ar grupinio suogulio - spengianti galva ir nebylus tuščias žvilgsnis - kodėl? Už ką? Kodėl? Ir vėl tos iliuzinės aistros skausmas, nudiegiantis ne tiek nepatenkintą būro vyriškumą, kiek visiškai nušienautą jojo piniginę ir išdegintus savigarbus pasėlius: „Ir vėl apvogė, kad tik iš žmogaus paskutinį pinigą išlupti“.
Rauda būras tokiu naiviu vaikišku pasikūkčiojimu, lyg būtų nekaltas, lyg būtų kalta sistema ar koks jo ausy įsiveisęs ir nusidėti pakuždėjęs masonas.
Bet būras nebūtų jis, jei nebūtų uolus katalikas. Tad valandėlę save paplakęs, jis Aukščiausiajam pažada: išpirksiu aš vakarykštes kaltes- eisiu nuodėmes nuplaut, o nuplovęs - dvasinių jėgų pasisemti.
Į teatrą!
Kur gi kitur. Negi į bažnyčią? Juokaujate! Juk XXI amžius. Tai ir būro religija moderniška. Kiekvienam laikui savi kaliošai.
Ir nuėjo būras. Pamatė, galva palinksėjo, reikšminga mina pasėdėjo, katučių paplojo, tik va, kaip visada, nespėjo kartu su visais pabaigoje atsistoti, kad scenos šventuosius plojimais pagerbtų. Porą pastabų nuo žmonos gavęs, vis vien laimingas pasijuto: toks švarus, lyg vakarykštės nuodėmės nė nebūta.
Dabar jis pilnas kultūros, dvasingumo - net virškinimas susitvarkė. Bet, kaip visados, tose nuodėmės iratgailos istorijose įdomiausias momentas - pats praregėjimas. Ta sekundė, kai sąžinė, apsnūdus po sočių pietų (ir suveržta akcijiniais marškiniais), nusimeta nuodėmės jungą.
Štai ta lemtinga būrą ištikusia išganymo akimirka ir noriu su jumis pasidalinti. Pats būras man pasakojo.
Taigi po vakarykščių nuodėmių, sopančia galva, įskaudinta širdimi ir pustušte pinige, jis patraukė į miesto centrą. Kavos puodelio. Atsipalaiduot.
Dabar jis nebe toks naivus, pasimokė. Ten, kur dar vakar kirkšnis kaito, jis vien šaltas paleistuves matė ir mintyse jas velniop siuntė. Kaip koks Odisėjas valingai pro sirenas plaukė ir į gašlius gundymus nė karto neatsakė.
Ir štai, toji išganymo akimirka jau visai priartėjo. Stojo būras prie keisto plakato ir tai, ką ten pamatė, jį didžiai sujaudino, privertė apie gyvenimą susimąstyti. Iš stendo į jį karvės didumo veidas spoksojo, o galvoje ėmė keisti, jam iki tol nepažinūs dalykai dėtis: čia jam tas veidas mąslus, čia raukšlėtas, čia kreivokas, tiesus, bet kreivu žvilgsniu, čia kažką mintijantis, čia puskvailis, čia kažkoks pavargęs,čia linksmas jam vis rodėsi.
Tas veidas mainėsi kaip sapne, jame tiek daug visko būras įžiūrėjo, visą žmogaus gyvenimą pamatė. Kaip pasakytų koks mokytas būras - tame veide visi patirčių, emocijų ir minčių sluoksniai vienu metu egzistavo. O filosofijų ragavęs būras dar pridurtų - jį nuostaba ištiko.
Galop teatro būras priėjęs, viską į vietas surikiuotų - taip, gilus ir prasmingas tas mūsų teatras, geriausias Europoje.
Ir išties, toje nuotraukoje veidas toks įdvasintas, įreikšmintas net man pasirodė, beveik kaip iš senų ikonų nužengęs. Beveik. Jei nebūtų iš teatro: nugrimuotas, sustatytas, su už blykstės murmančiu sufleriu. Bet mūsų būras - ne cinikas, todėl jam ta akistata išganymu patapo- nupirko jis sau ir savo žmonai bilietus į Koršunovo spektaklį.
Po vaidinimo jis dvasiškai atgimęs ir vakarykštes nuodėmes išpirkęs pasijuto, bet po valandos kitos jam kažko krūtinėj neramu pasidarė. Gal to dvasingumo per daug, būras čia pat pagalvojo ir vėl gražios mergelės stende suviliotas, į piceriją užsuko.
Kiek jis ten persiėdė,kiek alaus pergėrė ir kitų kūniškų nuodėmių jis pridarė mes ir nežinome, bet kad ryt brangius bilietus į Nekrošiaus spektaklį pirko - tai faktas. Pats pasisakė, kažkodėl akis nuleidęs ir akivaizdžiai naujos kaltės slegiamas...
Kodėl šįkart į Nekrošiaus? Todėl, kad jo plakatą pamatė - zigzagais iš picerijos grįždamas.
Taip ir gyvena toliau būras - nuodėmių ir išganymų karuselėj sukdamasis ir giliai dėl to neliūdėdamas ir, kartais - per daug ėdalui, marškoms ar teatrui išleidęs - dėl to man šiek tiek pasiguosdamas.