Galiu garantuoti – jei žmogus, kuriam kaimas asocijuojasi tik su poilsiu gamtoje, ežeru ir tobulai nupjauta žole apsilankytų tokiame renginyje, noras valgyti kiaulieną praeitų ilgam.
Lietuviai tokie. Jie vaiposi iš prancūzų, neva ryjančių varlių kojas, arba iš indėnų, besimėgaujančių karvės inkstu. Tačiau ir prancūzas, ir, ko gero, indėnas griūtų aukštielniki, sužinoję, jog lietuviai su pasimėgavimu valgo kiaulių žarnas ar jos šlapimo pūslę.
Negana to – šie dalykai vadinami delikatesais. Bet bala nematė. Jei varlės koja – skanumynas, tai kodėl gurmanų rojumi negalėtų būti kiaulės žarna? Žinoma, gali. Kur kas įdomiau kitkas.
Nors Lietuvoje vis dažniau diskutuojama apie gyvūnų gerovę, gerinami narvai vištoms, o pramoninėse kiaulių fermose kriuksės turi net žaislus, paprastame kaime gyvūnų gerove, atrodytų, net nekvepia.
Mat jei skerdikas neturi daug patirties ar po "vakarykščios" kiaulę gainiojasi skaudančia galva, į įbauginto gyvūno širdį pirmu dūriu jis paprasčiausiai nepataiko. Tada kruvina žmogaus ir gyvūno kova ima panašėti į makabrišką koridą. Nieko juokingo. Skerstuvių spalvos ir garsai tikrai puikiausiai tiktų siaubo filmo garso takeliui.
Gyvūnų gerove besirūpininatys jų teisių gynėjai mėgsta pasireklamuoti ieškodami naujų namų kokiam kačiukui, bet jų kažkodėl visai nedomina vargšės kiaulės, priverstos kęsti pagirioto skerdiko žioplumą.
Tačiau gal kiaulių skerstuvės kaime – tam tikra mūsų kultūros dalis? Ne, atsako Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos prezidentas ponas Algis Baravykas. O jei ir taip, tai ta kultūra labai jau „prasčiokiška“. Nes kiekviena kiaulė turi teisę į orią mirtį.
„Tai greičiau - buvusios kultūros dalis. To saugoti it paveldo mums tikrai nereikia. Tai – „biednumo“ kultūra. Kita vertus, drausti to irgi neišeina. Juk jei uždrausi kaimo žmogui auginti kiaules, jis pats sau galą pasidarys“, - svarsto A. Baravykas.
Bet pažangesnėse Europos šalyse tokių dalykų, kaip buitinės kiaulių pjautynės, nebepamatysi. Tam yra profesionalūs su mobilia įranga po ūkius važinėjantys skerdikai arba skerdyklos.
Ponas Algis kraipo galvą. Tikrai, jeigu kiaulininkystės įmonėms keliami didžiuliai reikalavimai, o gyvūnų gerovės kartelė kartais iškeliama labai aukštai, tai vieną ar dvi kiaules auginančiam kaimo žmogui jokių reikalavimų nėra. Teoriškai – galbūt ir yra, nes visos kiaulės turi mirti neskausminga mirtimi. Bet praktiškai tie reikalavimai nebūna įgyvendinami.
Bet kartais, sako Algis, baisu regėti, kaip kankinamas vargšė kiaulė: „Būna, duria po kaklu. Kiaulė kankinasi apie dvidešimt minučių“.
Pašnekovas svarsto, kad palengvinti mažuose kaimo ūkeliuose auginamų kiaulių mirties kančias būtų galima visai nesudėtingai: sakykim, įsigijus pneumatinį pistoletą. Mirtis nuo jo kulkos būtų ir greita, ir lengva.
„Tačiau žinant kaimo žmones, gali būti kad bebandydami tokį ginklą jie visų pirma per neatsargumą nudobs vienas kitą. Juk ir su peiliais „cirkų“ pridaro“, - sako A. Baravykas.
Tad kol kas kiaulės ir žmogaus drama Lietuvoje turbūt ir toliau bus vadinama šalies kultūros dalimi. Tarsi lietuviškos duonos kepimas. Į lietuvišką kaimą būriais trauks vaikai ir vaikaičiai, o skerstuvės liks didele švente. Ant nešvarių kaimo virtuvės grindų ir toliau voliosis mėsgaliai, o elementari higiena liks „ponų pramanu“.
Tačiau dievaž... Jei bent vienoje Lietuvos skerdyklų, kur skerdžiamos pramoniniu būdu auginamos kiaulės, pasitaikytų vaizdas, bent per nago juodymą primenantis lietuviško kaimo kiaulių skerstuves, skerdykla licencijos netektų mažiausiai keleriems metams. Be to, skerdykla valstybei mokėtų visos kiaulių bandos vertės baudas, o apie tai pirmuosiuose puslapiuose rašytų laikraščiai. Skandalas? Greičiausiai ne, nes tokie skandalai viso labo - tik Lietuvos kaimo kasdienybė.