Svarstytinų klausimų sąrašas iš anksto nebuvo aptartas, tačiau ministras atvyko neprastai pasirengęs į daugelį jų atsakyti. Tiesa, tarpais jam teko ir „pavargti“ norint atremti Kauno regiono verslininkų argumentus dėl kai kurių taisytinų Lietuvos ekonomikoje dalykų, kuo turėtų pasirūpinti ir Vyriausybė, ir Seimas.
„Lietuvoje matome vietą visiems legaliems verslams. Nebus niekam uždarytos durys eiti proveržio link, būti čempionais. Manau, ir tekstilės pramonė, kuria nuo seno Kaunas garsėjo, bus tarp tų čempionų, nes ji ir labai blogomis sąlygomis veikdama parodė gebėjimų dirbti šiuolaikinei rinkai.
Aišku, liūdina, kad turim Lietuvos pramonėje dar daug žemos kvalifikacijos žmonių, bet džiugu tai, kad pramonė vystosi. Tie, kurie turi potencialą eiti į priekį, yra verti ir pagarbos, ir jei tikrai reikia, - paramos. Tačiau didžiausia bėda, kokią šiuo metu matome, - verslo demoralizacija per struktūrinių fondų paramą“, - sakė ministras.
Anot R. Žyliaus, Lietuvoje jau yra įmonių, kurių vadovai nesirūpina verslo vystymu per veiklą, o samdosi konsultantų, kad šie parengtų projektus, ir būtų gaunama nuolatinė parama be didelių pastangų.
„Ženkliai mažinsime subsidijų kiekį verslui. Lengvai ateinančių pinigų tikrai sumažės. Nes labiau norėtume finansuoti infrastruktūrinius dalykus. Nekeisim subsidijų tik ten, kur maža rizikos ir kur nereikia didelių pinigų. Tačiau iš esmės nuostata, kad valstybė privalo remti verslą, turi pasikeisi“, - įsitikinęs ūkio ministras.
Jam, beje, antrino ir Kauno verslo tarybos vadovas Benjaminas Žemaitis (jis - Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas). Anot jo, keletą metų verslininkai tarpusavyje pasikalba apie tai, jog struktūrinė parama netgi iškraipo verslą, o tie „už nieką“ gaunami pinigai, tegul kam nors tai skamba šventvagiškai, gadina verslo žmones. Visai nebloga yra deklaruojama valstybinio kapitalo dalyvavimo versle idėja, bet kol ji realizuojama, verslas pavargsta, todėl verslininkai savais pinigais greičiau padaro tai, ką buvo sumanę.
„Manytume, laikas baigti svaičioti apie aukštas materijas, o reikia rimčiau imtis to, ką Lietuva geriausiai moka, ką sugeba gaminti pagal savo sukauptą patirtį, išlaikydama visai neprastas tradicijas“, - ragino ir kolegas, ir ministeriją Kauno PPAR vadovas B. Žemaitis.
Jo kolega - Lietuvos pramonininkų ir darbdavių konfederacijos viceprezidentas, analogiškos organizacijos Kaune bei Lietuvos trišalės tarybos vadovas Jonas Guzavičius - savo kalboje rėmėsi iš ministerijos gautais raštas. Greičiau, - labai abstrakčiais ir nekonkrečiais atsakymais į verslininkų teikiamus siūlymus.
Verslininkų organizacijos, anot J. Guzavičiaus, ne kartą oficialiai pasisakė ir dėl minimalaus darbo užmokesčio padidinimo, ir dėl prievolės darbdaviui viešai deklaruoti, kokius vidutinius atlyginimus jis moka savo darbuotojams bei dėl kitų dalykų.
Darbdavių nuomone, Vyriausybė, remdama pašalpomis bedarbius, tik skatina nedarbą, todėl net ir pažadėjus, pavyzdžiui, virėjai mokėti kas mėnesį 1200 Lt, o tolimųjų reisų vairuotojui 4000 Lt algos, nelabai galima žmogų prikalbinti įsidarbinti. Todėl pilna skelbimų apie ieškomus darbuotojus, bet darbo ieškančiųjų - maža.
„Įstatymai nurodo, kad Lietuvoje darbo savaitė trunka 40 valandų, tačiau vien garsaus Viktoro Uspaskicho keturiose iš septynių įmonių ji yra trumpinama, todėl ten vidutinis mėnesio darbo atlygis yra netgi mažesnis už oficialų Lietuvos minimalų atlyginimą. Trišalės tarybos duomenimis, taip mokama, fiksuojant trumpesnę darbo dieną.
Netgi konkursuose dėl Europos Sąjungos paramos gavimo nėra sąlygos užtikrinti paramos prašytojo darbuotojams bent minimalią algą. Situacija, manome, keistųsi, kilstelėjus tokios algos viršutinę ribą ir įvedus prievolę darbdaviui dėl mokėjimų viešo deklaravimo“, - tokią poziciją susitikime su ministru dėstė pramonininkų ir darbdavių organizacijos vadovas J. Guzavičius.
Į tai ministras R. Žylius atsakė pasiūlymu verslui pačiam demonstruoti moralinius pavyzdžius - tartis, kokią apatinę mokamos algos ribą nusistatyti. Tačiau įvertinant ir tai, kad yra verslininkų, kurie nesugeba veikti, netgi tik minimalias algas mokėdami. Tad tų algų padidinimas, R. Žyliaus teigimu, tik nedarbą padidintų.
„Man nedarbas nėra problema. Tai - problema socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Man problema - lėta verslo plėtra. Todėl reikia pasistengti, kad verslui būtų lengviau, kad verslininkai drąsiai kurtų darbo vietas, nebijotų eiti į rinką ir užsitikrinti joje deramą vietą“, - sakė ministras.
Jis, beje, nenorėjo labai gilintis į „Achemos“ vadovo Jono Sirvydžio pastabas dėl paruošto Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto. Inžinieriaus, vadybininko, ilgamečio įmonės vadovo J. Sirvydžio nuomone, įstatymas netarnauja vartotojui, jeigu pamiršus konkurenciją, tik siekiama priversti verslą pirkti ketvirtadalį pramonei reikalingų gamtinių dujų, kad būtų pastoviai remiama valstybinė įmonė Klaipėdoje.
„Šiuo atveju bus tik geriau. „Gazprom“, kai Lietuva turės alternatyvą, gal kaip tik sumažins kainas, nes veiks Klaipėdos terminalas“, - susitikime ramino nepatenkintus Kauno krašto verslininkus ūkio ministras.
Tiesa, į kai kuriuos pasiūlymus dėl žaliosios energetikos, biodujų jėgainių plėtros R. Žylius žadėjo atsižvelgti. Sutiko, jog ir partijų „paprotinimas“ prieš rinkimus nedalyti niekuo nepamatuotų, neįvykdomų per kadenciją pažadų (padidinti vidutinį atlyginimą iki 6000 Lt per mėnesį ar minimalią algą - iki 2000 Lt), būtų naudingas. Kaip nacionalinis verslininkų ir politikų susitarimas nemeluoti rinkėjams ir nežadėti visai Lietuvai to, ko bent artimiausiais metais nebus.