Prabėgus beveik dešimtmečiui, manau, šiek tiek pažinusi ir perpratusi dabartinę Eladą, galiu palyginti toje šalyje visai nebuvusius ir ilgesnį laiką gyvenusius ar gyvenančius savo tautiečius. Beje, ten sutikau daugybę bendraamžių iš įvairiausių, tarp jų ir turtingiausių pasaulio valstybių, kurie tik atvyko atostogų, bet liko ilgam arba nuolat sugrįžta.
Šiandieninės Lietuvos visuomenė neabejotinai jau daug laisvesnė ir atviresnė, nei buvo Nepriklausomybės pradžioje. Kai baigiau vidurinę, jau galėjau laisvai pasidairyti po platųjį pasaulį, o įstojimas į Europos Sąjungą, tarptautiniai studentų mainai dar labiau paskatino.
Bent po pusmetį, o kai kur ir ilgiau, esu buvusi JAV, Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Tačiau viešnagė Graikijoje – tai greičiausias kelias į gyvenimo džiaugsmą, tuo pačiu galimybė net didžiulio dabartinio šios šalies skurdo ir nedarbo sąlygomis (o gal būtent dėl to) – pasisemti optimizmo ir ištvermės, išmokti atjautos ir žmogiškumo.
Graikija visada turėjo finansinių ir ekonominių problemų. Čia darbdavys visada pirmiausia klausdavo, ar nori dirbti legaliai ir mokėti mokesčius, ar tiesiog gauti normalesnį atlyginimą. Pasirinkimas: arba 700 eurų po mokesčių, arba 1200 – be jų. Palyginimui: apsilankymas pas privatų gydytoją – arba 120 eurų oficialiai, arba – 70 be kasos čekio. Būkime atviri, ar daug lietuvių rinktųsi pirmąjį variantą? Tad kodėl esame tokie arogantiški ir greiti smerkti graikus?
Pažvelgę giliau, pamatysime, kad ir mums tos problemos nesvetimos. Tiek Lietuvoje, tiek Graikijoje visi verslininkai vienaip ar kitaip a‘priori įtariami mokesčių slėpimu ir privalo juos mokėti ne nuo to, ką realiai uždirbo, bet nuo to, ką mokesčių inspekcija įsivaizduoja juos uždirbsiant.
Būti nuoširdiems tiek verslininkams, tiek paprastiems darbuotojams dažniausiai – neįkandama. Žinoma, tai – blogybė ir nuodėmė, tačiau jas sąlygoja sisteminės bėdos, valstybių ekonominė ir finansų politika. Joje ir reikia ieškoti problemos šaknų.
Dažnai sakoma, kad visi graikai – tinginiai. Ir aš turėjau tokį stereotipą, kol pati nedirbau po dešimt valandų per dieną, septynias dienas per savaitę kartu, petys į petį su „tingiaisiais“ graikais. Šie, skirtingai nuo mūsų, užsieniečių, kuriems paprastai suteikiama trijų valandų pertrauka, neretai net nebežino, kaip jų numylėta jūra atrodo vasarą.
Atėnų centre dirbau prabangioje parduotuvėje, kurią septyniasdešimtmetis savininkas pats atidarydavo kasdien šeštą ryte, būdavo joje visą dieną ir uždarydavo vienuoliktą vakaro. Na taip, turėjo vienos valandos pertraukėlę ...popiečio miegui.
Ir man visai nepavydu tokių penkių šio verslininko gyvenimo dešimtmečių. Verslas arba tarnyba be išeiginių, su dviejų savaičių metinėmis atostogomis – taip gyvena dauguma net labai pasiturinčių graikų. Tačiau ko jiems iš tikrųjų galima pavydėti – tai sugebėjimo gerai leisti retas laisvas valandas, tarkim, per valstybines ar religines šventes, visada nuoširdžiai ir linksmai bendraujant su savo šeimomis, artimaisiais, bičiuliais. Gal tik sunkiai dirbant, ir atsiranda savotiškas laisvalaikio, gyvenimo skonio kultas? Jeigu taip, tenka sutikti, kad graikai išties yra nuodėmingi hedonistai.
Jiems taikomas epitetas „apsivogę“ irgi gerokai abejotinas. Jeigu imti paskolas ir rūpintis savo vaikų ateitimi, tėvų pensininkų gerove yra kriminalas, amerikiečiai, o ir mes, lietuviai, toj srity esame „pasiekę“ tikrai ne mažiau. O kad jau taip atsitiko ir tenka kristi į naujų milijardinių paskolų ir dotacijų duobę – šiukštu – nestreikuoti, nemaištauti, nepiketuoti?... Pasitikėti savo išrinkta valdžia?.. Iš tiesų, reiktų graikams pasimokyti iš mūsų, lietuvių, kaip išsirinkti geriausius.
Dažnai sakoma: „Bepigu graikams skųstis. Jūra, saulė, pelningas turizmas. Nei už šildymą mokėti, nei kailinius pirkti. Pasisekė...“
Sėkmė sąlyginė, nes ir šildytis porą mėnesių vis dėl to tenka, ir gerą pusmetį be brangiai kainuojančių kondicionierių neišsiversi. O dabar saule, jūra ir nuostabiomis salomis galės mėgautis svetimi. Patiems graikams visa tai – nebeįkandama.
Mums, lietuviams, irgi nelengva gyventi, bet išsaugojome miškus, upes, ežerus, marias ir kopas... Galbūt jau rytoj stebėsime savo jachtomis gausiai atplaukiančius skandinavus, prancūzus, britus paatostogauti prabangiose vilose Neringoje ir Palangoje.
Tuo tarpu diplomuotas ir keliomis kalbomis kalbantis Lietuvos jaunimas, panašu, dar ilgai dirbs valytojais, statybininkais, virėjais, skins braškes ir rūpinsis daržovėmis Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje. Graikijos jaunimą ištinka panaši dalia. Tad menka paguoda – sąskaitų už šildymą nebuvimas, kailinių nereikėjimas. O piktdžiugiškų komentarų autoriai turėtų suvokti savo, geriausiu atveju, nekorektiškumą.
Europiečius vis labiau slegia skolos, nedarbas, brangymetis. Ir nesvarbu, kas esi: italas, graikas, prancūzas, portugalas, lietuvis ar čekas. Senas ar jaunas, perspektyvus, daug žadantis ar visų „nurašytas“, svarbiausias gyvenimo tikslas darosi – išgyventi. O pavieniui tai padaryti sunku.
Užgriuvus pasaulinio masto krizėms ir problemoms, turėtume būti solidaresni, geranoriškesni, bendrautume gerbdami, o ne žlugdydami ir niekindami vieni kitus. Esame dideliame bendrame tautų katile. Kam norisi iškristi ar būti iš jo išmestam?