Žinoma, yra savi ir gana gausūs balsai, bet nėra papildomos socialinės grupės, kuri nulemtų pergalę. Pirmą kartą atkurtos valstybės istorijoje valdantieji rengiasi pateikti strateginius projektus, susijusius su energetine nepriklausomybe. Deja, garbaus amžiaus rinkėjai ateities projektais mažai domisi ir yra įsitikinę, kad ateities kartos savaip spręs iškilusias problemas.
Ką iš tikrųjų reiškia energetinė nepriklausomybė, kai savi resursai yra tik „laukas, pieva, kelias, upė“…, negali įtikinamai paaiškinti ir Lietuvos mokslininkai. Beje, dėl naujos VAE svarius argumentus nestatyti jėgainės išsakė signataras A. Sėjūnas savo memorandume Vyriausybei - gigantiškas projektas negali būti nepriklausomas.
Bet visuomenė moksliniuose ginčuose nedalyvauja. Taigi neišvengiamai veikiant švytuoklės principui, rinkiminės temos liks tradicinės – socialiniai klausimai. Tik šį kartą jie bus būtinai paspalvinti Garliavos istorija, FNTT skandalu ir kritiškais pasivažinėjimais po specialių tarnybų teritorijas.
Kaip įprasta, mažai ką išgirsime apie užsienio politiką. Tai politologų tema, kuri įdomi tik nedideliam ratui žmonių. Keisti prezidentės sprendimai šioje srityje niekada neturėjo įtakos jos reitingams. O paskutinis Lietuvos vadovės akibrokštas, nevykti į Varšuvą , netgi sulauks pritarimo Lietuvos nacionalistų gretose. Lietuvos piliečiai pradeda domėtis užsienio politika tik priešų tankams jau dardant Seimo link.
Nekalbėti apie užsienio politiką, apsiribojant tik ekonomika, geriausiai pasisekė Darbo partijai. Neteko iš jos atstovų Seime girdėti nei apie santykius su Lenkija, Rusija ar JAV. Neblogai įvaldžiusi savęs pristatymo visuomenei metodus, ši politinė grupė gali laimėti rinkimus. Ji yra realus konkurentas socialdemokratams bei pavojus „Tvarkos ir teisingumo“ partijai.
Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byla jau seniai užgožta kitų skandalų, kurių atžvilgiu partijos vadovai pasisakinėja ypač atsargiai. Pati Darbo partijos byla taip pat kelia daug klausimų, pradedant paprasčiausiu – kodėl taip ilgai ir atversta tik baigiantis Seimo kadencijai. Jeigu nevyktų teismo posėdžiai, užduočiau, ir ne vien aš, ir kitus klausimus.
Be to, visos partijos nevengia finansinių manipuliacijų. Daug svarbesnis, politiniu ir moraliniu požiūriu, yra Darbo partijos vadovo sprukimas į Maskvą ir iš ten sklidęs Lietuvos juodinimas. Kaip toks poelgis būtų vertinamas Varšuvoje, Prahoje, Kopenhagoje ar Stokholme? Lietuvos politikai reagavo vos ne kaip į šposą, tada ir išlėkė vertybinės politikos pamato pirmieji akmenys. Dabar jau šaukštai po pietų ir su tuo privalėsime susitaikyti.
Socialdemokratų situacija netikėtai tapo komplikuota ir nemaloni jos šalininkams psichologiškai. Nuolat pirmavę opozicijos reitinguose, per kelis mėnesius užleido pirmą vietą Darbo partijai. Jeigu darbiečių reitingai dar kartą šoktelės į viršų, kairieji gali palaidoti viltis formuoti Vyriausybę.
Patyrę tokius pasikeitimus politikai dažnai bloškiasi į kraštutinumus, o Lietuvoje paprasčiausiai paskęsta primityviame populizme. Konservatorių radikalėjimas yra ryškiausias pavyzdys. FNTT istorija taip pat buvo panaudota bent dviejų žmonių atžvilgiu pademonstruoti vertybinio požiūrio liekanas.
Gal socialdemokratų neapleis sveikas protas, jie išlaikys pusiausvyrą, bet pavojus patraukti Seimo antikorupcinės komisijos keliais yra. Lietuvai prarasti pakankamai solidžią ir valstybės valties nesiūbuojančią politinę jėgą būtų didelis nuostolis.
Penkių procentų rinkiminė kartelė gąsdina ir skatina avantiūristiniams projektams ne vieną partiją ar judėjimą. TAIP judėjimo vadovas A. Zuokas jau paskelbė renkąs parašus referendumui dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo. Nepasirašysiu, nes Seimo kokybės narių skaičius nenulemia. Lemia meilė parlamentaro darbui ir idėjos.
Liberalai, kuriems atstovauja ir A. Zuokas, turėtų rūpintis, kaip atkurti sąlygas verslui, teisine valstybe, žmogaus teisėmis. Ir tai turėtų daryti ne pavieniui, o drauge su visais, pritariančiais liberalizmo idėjoms.
Dėl liberalų susiskaldymo šių partijų šalininkų labai sparčiai mažėja, ir jeigu neįvyks esminių permainų dabartinių vadovų nuostatose, per rinkimus nebus kam už juos balsuoti. Kažkada liberalai visuomenei pasiūlė daug gražių idėjų, o dabar, kalbant be užuolankų, šalininkai yra sutrikę. Kad liberalams, norint ko nors pasiekti, kuo greičiau reikia vienytis, gali pasakyti ir verslininkas, ir kioskininkė, ir pienininkė, ir studentas, ir draugiška bibliotekininkė.
Naujiena, nors ir ne staigmena, kitame Seime bus Lenkų rinkiminė akcija. Ji gali turėti iki penkiolikos vietų. Tai pakankamas skaičius dalyvauti jau didžiojoje politikoje. Po nesėkmingos Lietuvos užsienio politikos tai - natūralus rezultatas.
Seimas padarė strateginę klaidą nepritaręs Vyriausybės siūlymui dėl lenkiškų pavardžių rašymo. Švietimo reforma taip pat vyko be visuomeninės diplomatijos pagalbos. Nėra neišsprendžiamų klausimų, bet Lietuvoje regis niekas šiais klausimais nenori rimtai užsiimti. Tačiau dar ne viskas prarasta. Kitame Seime reikia atnaujinti santykius su Lenkija ir pradėti rimtą Lietuvos užsienio politikos auditą. Tik kas tai pajėgs?