Svarstydamas, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, 58 metų parlamentaras J.Dautartas sako neretai pasikalbantis su per „Titaniko” katastrofą nuskendusiu giminaičiu.
Seimo narys tikina, kad juos sieja vis artimesnis ryšys.
Tačiau politikoje beveik neįmanoma lygiuotis į poelgį kunigo, „Titanike” iki paskutinės akimirkos klausiusio keleivių išpažinčių ir nelipusio į gelbėjimo valtį.
J.Dautartas kreipėsi ir į Bažnyčios hierarchus dėl kunigo J.Montvilos beatifikavimo – jo paskelbimo palaimintuoju.
– Ką jums reiškia 100-osios „Titaniko” katastrofos metinės? – „Lietuvos rytas” paklausė J.Dautarto.
– Mūsų giminei ši diena – tai pirmiausia artimo žmogaus praradimas.
Tai – mano motinos ir tetos nuopelnas: jos apie „Titaniko” katastrofą pasakojo taip, kad šviesus J.Montvilos atminimas mūsų giminėje išliks ilgam.
Mes apie „Titaniko” katastrofą pasakojame savo vaikams, o jie pasakos saviems.
Kunigo J.Montvilos auka nusveria ir mano, kaip politiko ar režisieriaus, laimėjimus, ir dėdės dramaturgo Juozo Montvilo pjeses.
Tikrai nesu įsitikinęs, kad galėčiau taip pasielgti kaip J.Montvila. Skęstant laivui tikriausiai buvo sudėtinga klausytis žmonių išpažinčių, o jis, užleidęs savo vietą valtyje ir pasilikęs laive, iki paskutinės sekundės tai darė.
J.Montvilos poelgis mums nustatė tam tikras elgesio taisykles. Bet pagal jas labai sunku gyventi. Tik pradedi lyguotis į J.Montvilą, iš karto supranti savo silpnumą.
– Kaip pirmąkart sužinojote, kad jūsų senelio brolis tragiškai žuvo vienoje garsiausių šimtmečio katastrofų?
– Kai buvau ketverių metų, mane iš Vilniaus nuvežė pas senelius į Obšrūtų kaimą Vilkaviškio rajone. Ten pirmąkart išgirdau apie senelio brolį, kuris nuskendo per „Titaniko” katastrofą.
Viskas buvo paslaptinga kaip Vytauto Mačernio eilėraštis: apsupta medžių sodyba, mirtis Atlanto vandenyne.
Trečioje klasėje bandžiau papasakoti draugams apie nuskendusį giminaitį ir tapau klasės pajuoka. Mane išgelbėjo tik Antanas A.Jonynas, su kuriuo kartu mokiausi.
Kai jis atvažiavo į svečius pas mano senelius, ištraukiau Amerikos lietuvių laikraštį, kur buvo maža žinutė: „Nuskendo Juozas Montvila.” Toji žinutė padarė įspūdį – būsimasis poetas liepė klasės draugams iš manęs nesijuokti.
Vėliau mano santykis su J.Montvilos mirtimi daug kartų keitėsi, kol galiausiai tas žmogus man tapo labai artimas. Ir kuo toliau, tuo labiau tampa artimesnis.
Mus vis stipriau sieja keistas ryšys. Kartais net jaučiu patį „Titaniko” skendimą.
– Jameso Camerono filme „Titanikas” yra du kunigai – anglas ir vokietis. Kodėl nėra lietuvio?
– Kiek žinau, „Titanike” buvo šeši dvasininkai: ne tik katalikai, bet ir reformatai, net rabinai.
Visi jie pasielgė kilniai ir liko su skęstančiaisiais.
Bet filme kunigų beveik nėra. Jie net teksto neturi. Jei aš statyčiau filmą apie „Titaniką”, skirčiau jiems daugiau dėmesio.
Juk žmonės jiems išpažino gyvenimą!
Laivas skęsta, orkestras groja, o žmonės eina išpažinties, užuot bandę sėsti į gelbėjimo valtis.
– Ar jūs nebandėte 100-mečio proga pastatyti spektaklio apie „Titaniko” žūtį? Juk esate ne tik politikas, bet ir teatro režisierius.
– Mes taip išauklėti: apie gimines negalima statyti spektaklių.
Be to, J.Montvila mirė būdamas tik 27 metų, žinių apie jį nėra daug.
Man svarbiau, kaip įamžinti J.Montvilos atminimą.
– Ar rūpinotės, kad garsusis jūsų giminaitis taptų palaimintuoju? Tokius planus jau daug metų puoselėjo kitas J.Montvilos giminaitis, irgi kunigas Kazimieras Montvila.
– Esu apie tai kalbėjęs su kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, keliais vyskupais ir kunigais.
Visi apie J.Montvilą žino ir pripažįsta, kad skęstant „Titanikui” buvo daug pasiaukojimo. Bet jiems tai atrodo natūralus poelgis: kitaip tikintis žmogus negalėjo pasielgti.
Man atrodo svarbu ne tiktai J.Montvilos poelgis skęstant laivui. Svarbus ir ryšys tarp skirtingų religijų.
Juk skęstant „Titanikui” mirties akivaizdoje Dievas buvo vienas. Tai – ekumeninio požiūrio pavyzdys.
Mano nuomone, šis aspektas būtų svarbus Vatikanui.
Be jokios abejonės, Bažnyčios reikalas, ką beatifikuoti. Mums, giminaičiams, gal ir netiktų tuo rūpintis. Bet mes privalome priminti J.Montvilą.
Gerai, jog marijampoliečiai ėmėsi įamžinti J.Montvilos atminimą ir net sukūrė fondą. Lietuviai neišmokyti garsiai kalbėti apie savo šviesuolius.
Prisiminkime šventuoju paskelbtą kunigą Maksimilijoną Kolbę, kuris Osvencimo koncentracijos stovykloje pasiaukojo ir žuvo vietoj nepažįstamo kalinio, taip išgelbėdamas jam gyvybę.
Galėtume imti pavyzdį, kaip lenkų bendruomenė viešino jo poelgį, vadindama stebuklu.
– Kodėl J.Montvila yra toks populiarus tarp išeivijos lietuvių?
– Jo brolis Petras buvo labai garsus JAV lietuvių veikėjas Brukline. J.Montvila vyko pas brolį, bendruomenė jo laukė.
Jo mirtis tapo didele netektimi JAV lietuviams.
Beje, Petras atsiuntė ir pinigų bilietui į „Titaniką”: didelį laivą bangos mažiau supo, o Juozą kankino jūros liga.
– Ar susidarėte iš artimųjų pasakojimų įspūdį, koks buvo J.Montvila?
– Buvo pasakojama, kad jis buvo linksmas, artistiškas ir labai geras. Tikras kunigas šviesuolis.
Tai – žmogus, kuris įgijo išsilavinimą ir suprato, kiek daug reikia padaryti Lietuvai: gelbėti papročius, įrodinėti, kad Lietuva lygi tarp kitų valstybių.
Jis tikėjo, kad Amerikoje prasidės naujas gyvenimas. Turėjo daugybę planų, kaip būti reikalingam lietuvių bendruomenei. Jis buvo labai gabus, mokėjo daug kalbų.
Beje, mūsų giminė – ne Montvilos, o Mantvilos. Tai sena bajoriška jotvingių giminė. Nors kunigas keleivių sąraše pasivadino „Montvila”, bet broliui laiškus adresavo kaip „Mantvilai”.
– Kaip klostėsi šeimos gyvenimas po „Titaniko” katastrofos?
– Iš motinos ir tetos pasakojimų supratau, jog J.Montvilos mirtis buvo didelė netektis.
Ypač emocionaliai apie J.Montvilos mirtį būdavo kalbama kaime. Gražus, suvalkietikšas vakaras – ir vis netyčia išplaukia „Titanikas”.
Po to užplūsdavo daug susimąstymo akimirkų.
– Kaip jūsų giminė minės šimtąsias J.Montvilos mirties metines – „Titaniko” žūtį?
– Mums nereikia nieko specialiai tą dieną daryti – J.Montvila ir taip nuolat su mumis.
Mes labai dažnai kalbamės apie jį – ir su suaugusiaisiais, ir su vaikais.
Taigi, pasidavėme renginių šurmuliui ir dalyvausime J.Montvilai skirtoje konferencijoje Marijampolėje ir knygos apie nuskendusius „Titaniko” lietuvius pristatyme.
Su dukterimi Marija pasikalbame: Kanadoje yra palaidoti neatpažinti žmonių kūnai iš „Titaniko” – gal reikėtų paieškoti, ar tarp jų nėra mūsų giminaičio.
Pasaulyje nuskendo 2 milijonai laivų, bet žmonės vis prisimena „Titaniką”.
Tai – biblinis įvykis. Iki tol žmonės neabejojo, kad yra pasaulio valdovai, o Dievas jiems parodė, kad yra mirtingi.
Plačiau apie „Titaniko” katastrofą – priede „Rytai–Vakarai”
Kunigas tapo Suvalkijos legenda
* J.Montvila gimė 1885 metų sausio 3-iąją Marijampolės parapijoje, Gudinės kaime. Vėliau jo tėvai persikėlė į Nendriniškių kaimą. Iki šiol yra išlikusi Montvilų sodyba.
* J.Montvila mokėsi Marijampolės gimnazijoje, o vėliau įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1908 metais jis ją baigė ir pradėjo dirbti Lipsko parapijoje. Tačiau po to, kai jis pakrikštijo unitų vaiką, dvasinė vadovybė, numatydama jam gresiančius nemalonumus, iškėlė jį į Liubavą.
* Tačiau ir čia jį susekė stačiatikių kunigai ir apskundė valdžiai, o ši uždraudė J.Montvilai sakyti pamokslus, laikyti mišias, laidoti mirusiuosius.
* J.Montvila buvo paskirtas Seinų katedros rezidentu. Tuo pat metu jis dirbo lietuviškų laikraščių „Vadovas” ir „Šaltinis” redakcijose ir „Spindulio” spaustuvėje.
* Amerikoje gyvenęs brolis Petras, sužinojęs apie tai, kad J.Montvilą persekioja valdžia, nuėjo pas Bruklino lietuvių Pranciškonų bažnyčios kunigus ir jiems viską papasakojo. Šie patarė perduoti kvietimą Juozui atvažiuoti į Ameriką ir čia pasidarbuoti, kol ateis geresni laikai.
* J.Montvila nusprendė į Ameriką vykti per Londoną. Jis pats pasirinko „Titaniką”.
* Lietuvoje likę namiškiai apie nelaimę sužinojo Marijampolės bažnyčioje. Kai kunigas pasakė, kad kartu su „Titaniku” nuskendo ir jų parapijos žmogus, ten buvusi J.Montvilos motina apalpo.
* Visi bažnyčioje buvę žmonės, susijaudinę dėl šio įvykio, net ūktelėjo, daugelis šluostėsi ašaras. Ne vienas, pasakodamas apie tai, mini ir tą dieną įvykusį Saulės užtemimą.
* Nendriniškių kaime, kuriame užaugo J.Montvila, jo tėvai pastatė kryžių. J.Montvilos brolis Petras Amerikoje savo lėšomis 1977 metais išleido knygelę „Kai grįžta praeitis”. „Vietoj paminklo, kurio negalima pastatyti Atlante”, – taip knygelės paskirtį apibūdino kunigo brolis.
* Po „Titaniko” katastrofos Londono lietuvių bažnyčios sienoje buvo įmūryta marmurinė lenta J.Montvilos drąsai ir pasiaukojimui atminti.