Sulankstomas dviratis atstoja ir automobilį, ir troleibusą

Tomas Tomilinas - Seimo nario padėjėjas. Jis su šeima (žmona, dvi dukrelės ir nė metukų neturintis sūnus) gyvena sodų bendrijoje Valų kaime Trakų rajone. Tai - 24 kilometrai nuo Vilniaus.

Rytais, kai vaikus į darželį veža žmona, jis sėda ant dviračio, mina 5 kilometrus iki Rykantų traukinių stoties. Tada sulankstęs dviratį sėda į traukinį, per pusvalandį pasiekia Vilnių ir neria į automobilių pilnas gatves.

„Seime visi žino, kad tai – mano dviratis“, - T. Tomilinas rodo į kiek keistai išstypusį savo „žirgą“.

Tomilinai prieš dvejus metus turėjo du automobilius, dažniausiai jais ir važinėdavo. Tačiau gimus trečiajai atžalai, pora nutarė pasilikti tik vieną, o Tomas – daugiau važinėti dviračiu ir visuomeniniu transportu.

„Turėti du automobilius yra neekologiška ir per brangu. Mes gyvename toli, atrodo, kad mums būtų patogiau turėti dvi, bet esame nusiteikę apsieiti su viena, - kalbėjo vyras. - Dažniausiai automobiliu naudojasi žmona, nebent aš vežu vaikus į darželį“.

Net kai atvažiuoja su mašina, T. Tomilinas palieka ją stovėjimo aikštelėje prie Seimo. „Ji niekada nevažinėja centre. Jei reikia, minu dviračiu - tai geležinė taisyklė. Automobilio nėra kur centre pastatyti, tai brangiai kainuoja, net nekyla noras važiuoti“, - sakė valstybės tarnautojas.

Nesvarbu, kaip Tomas bekeliautų, dviratį dažniausiai turi su savimi. Traukinyje už jį nereikia mokėti papildomai, mikroautobusų vairuotojai, važiuojantys į Rykantus, paima dviratį į bagažinę. Ir net mašinoje, kur susėda du suaugę ir trys vaikai, o bagažinėje jau sudėtas kūdikio vežimėlis, dar atsiranda vietos ir kvadratinę vamzdžių ir padangų raizgalynę primenančiai transporto priemonei.

„Tik vieną kartą patyriau nepatogumų. Įlipau į troleibusą nešinas sulankstytu dviračiu. Pažymėjau vieną bilietą sau ir vieną už bagažą. Tačiau vairuotojas supykęs išprašė mane iš troleibuso. Jis net pats išlipo kartu. Kažkoks košmaras. Troleibusas buvo tuščias, dviratis sulankstytas, du bilietėliai pažymėti. Ko dar reikia? Keleiviai stebėjosi. Vairuotojas aklai vadovavosi taisykle, kad viešuoju transportu negalima vežti dviračių“, - prisimena T. Tomilinas.

Kaunietis Paulius Bakutis dažniausiai į darbą ar kitais reikalais važinėja paprastu dviračiu. Tačiau ypatingais atvejais nuo kablių prieškambaryje nusikelia ir sulankstomą. Juo važiuoja, kai reikia dviratį saugiai pasidėti. Patraukęs į koncertą ar kitokį renginį, transporto priemonę palieka rūbinėje, o apsilankęs savivaldybėje, „Sodroje“ ar kitoje įstaigoje – tiesiog šalia stalo.

Kartais nusigabena dviratį į kitus miestus ar vietoves. Paulius ne kartą vežėsi sulankstomą dviratį į Vilnių, taip pat Neries regioninį parką. „Dviračio krepšio plotis ir aukštis – 1 metras. Galiu sulankstytą dviratį neštis ant peties. Privalumas, kad už tokio dydžio bagažą traukinyje nereikia papildomai mokėti. Autobuse ar automobilyje toks krepšys taip pat nesunkiai telpa. Vienintelis trūkumas – svoris. 14 kilogramų“, - pasakojo P. Bakutis.

Savo sulankstomą dviratį vaikinas parsisiuntė iš Anglijos, pirkinys su parsisiuntimu kainavo 850 litų. Lietuvoje tokio paties kaina būtų apie 1000 litų.

Vienoje dviračių parduotuvėje Vilniuje sulankstomą dviratį galima įsigyti už 2 tūkst. litų. Brangiausi modeliai siekia 15 tūkst. litų sumą. Jie sveria 11-12,5 kg, brangesnieji gali sverti apie 7 kg. Parduotuvė turi 10 skirtingų modelių.

Tačiau pirkėjai ne itin domisi šiomis prekėmis. Joje besidarbuojantis Egidijus Ivanauskas įsitikinęs: Lietuvoje per maži miestai, kad prireiktų sulankstomo dviračio, todėl perkančiųjų – mažai.

„Sulankstomas dviratis daugiausiai skirtas važinėti dideliuose miestuose, kur nuvykti iš taško A į tašką B prireikia kelių skirtingų transporto priemonių, kur atstumai tolimi. Pas mus miestai mažesni, viską gali pasiekti važiuodamas vien dviračiu ar vienu autobusu“, - pasakojo E. Ivanauskas.

Jis pats gyvena už miesto, Balsiuose, o dirba Žirmūnuose. Jei vežasi daiktų arba lauke blogas oras, į darbą važiuoja automobiliu, kitomis dienomis mina dviračiu. „Autobusu nevažiuoju vien dėl to, kad sugaištu daugiau laiko nei važiuodamas dviračiu ir esu pririštas prie autobuso grafiko“, - sakė pašnekovas.

Vyro manymu, didžiausias nepatogumas mieste važiuoti dviračiu – duobės. „Iš vicemero pasisakymo aišku, kad dviračiai niekam nerūpi ir jokių naujų dviračių takų nebus“, - konstatavo dviračių prekeivis. Taip pat jo nuomone, žmonės bijo važiuoti gatvėmis, dėl to, kad tai esą yra pavojinga.

Paklaustas, ar brangstant degalams daugėja perkančių dviračius, E. Ivanauskas pateikė pirkimų mažėjimą liudijančią statistiką:  „Lietuvoje 2008 metais žmonės nupirko per 93 tūkst. dviračių per metus, 2010 – per 29 tūkst. Kritimas nėra parduotuvių sąskaita, daugiausia krito prekyba turguje ir prekybos centruose, kur siūlomi pigūs ir santykinai prasti dviračiai“.

Mažėjimą vyras aiškino žmonių siekiu pirkti tik tai, kas būtina bei tuo, kad lietuviui visam gyvenimui paprastai užtenka vieno dviračio.

„Anksčiau žmonės pirkdavo viską – ko reikia ir ko nereikia. Dviratis buvo vienas iš tokių daiktų, kuriuos tiesiog madinga turėti. Dabar žmonės grįžo prie realių poreikių. Taip pat mažėja jaunimo, o jei esi 60 metų ir jau turi dviratį, dar vieno naujo tau greičiausiai nereikia“, - aiškino E. Ivanauskas.

Jis ironizavo, kad Lietuvoje apie 80 proc. parduotų dviračių tarnauja amžinai – nes stovi garaže nenaudojami.

„Kombinacijų daugėja – automobilis-dviratis, traukinys-dviratis, automobilis-autobusas ar troleibusas. Vakarų Europos miestuose jau seniai į vieną sistemą integruoti tramvajai, autobusai, traukiniai, prie stočių ir stotelių galima saugiai palikti dviratį, o priemiesčiuose veikia nemokamos automobilių stovėjimo aikštelės, nuo kurių tiesiai į centrą važiuoja specialūs autobusai.

Tarkime, Kopenhagoje prie autobusų ar traukinių stoties kartais net nerasi vietos, kur dviratį prirakinti – keli šimtai jau būna prisegioti specialiai tam pritaikytose vietose.

Kai mano brolis gyveno viename, o mokėsi kitame mieste, abiejuose turėjo po dviratį. Su vienu nuvažiuodavo iki stoties, palikdavo prirakintą, sėsdavo į traukinį, o išlipęs kitame mieste pasiimdavo čia paliktą kitą – nebrangų, paprastą.

Lietuvoje dar trūksta supratimo, kad dviratis – tai transporto priemonė. Jis tinka ne vien vaikams pas močiutę kaime pasivažinėti. Dviračiu galima važiuoti į darbą, jis gali pakeisti automobilį ar troleibusą. Ypač dabar, kai degalai brangsta.

Manau, kad dėl brangstančio benzino žmonės daugiau važiuos dviračiais. Lietuvoje vėl bus kaip sovietiniais laikais, kai mašina buvo brangenybė. Ji stovėdavo garaže, žmonės ja važiuodavo vieną kartą per savaitę ar rečiau. Kasdienėms kelionėms tiko troleibusai ir autobusai.

Kitas aspektas – ekologija. Vakaruose imta statyti kvartalus, kuriuose namai neturi automobilio stovėjimo aikštelių – žmonės sąmoningai atsisako naudotis automobiliu. Žinoma, ten susisiekimas suorganizuotas kur kas geriau nei pas mus.

Įdomu, kad beveik visi lietuviai moka važiuoti dviračiu. Tai labai gerai. Dauguma išmoko kaime. Dabar reikėtų pradėti naudotis dviračiu mieste ir ne tik poilsiui. Reikėtų kurti tradiciją važiuoti dviračiu į darbą ar kitais reikalais.

Dar vienas stereotipas – kad dviratis – vargšų transporto priemonė. Tas pats yra ir su viešuoju transportu. Taip pat žmonės bijo, nes mano, kad važiuoti dviračiu – pavojinga, nesaugu. Iš tiesų Vilniuje praktiškai visur yra tinkamos sąlygos važiuoti dviračiu, nors ir yra sudėtingų sankryžų, bet jų galima išvengti.

Žinoma, labiausiai dviratininkų keliuose padaugintų tinkami politikų sprendimai. Kol kas tokių – mažoka. Tarkime, požeminė automobilių stovėjimo aikštelė Vilniaus centre kaip tik skatina važiuoti automobiliu. Buvo ir yra svarstoma, kaip apmokėti įvažiavimą į senamiestį. Kitose Europos miestuose tai vadinama kamščių mokesčiu. Tačiau niekas taip ir neįvyko. Nėra koncepcijos, plano, ko siekiame.

Europos Sąjungoje vidutiniškai 7 proc. žmonių važiuoja dviračiu. Galėtume siekti to ir Lietuvoje. Bet miestas neturi užsibrėžtų tikslų arba jie tėra popieriniai. Sprendžia tik konkrečias problemas, tarkime, atsivėrus duobėms, jas užtaiso, bet iš esmės sistemos nekuria.

Visai neseniai Vilnius prarado galimybę už ES pinigus pastatyti naują dviračių taką. Savivaldybė net nedalyvavo Susisiekimo ministerijos organizuotame konkurse.

Tai manęs nestebina – dauguma savivaldybės darbuotojų į darbą važiuoja mašina. Ir jiems nereikia mokėti už stovėjimą. Nekaltinu valdžios žmonių, bet manau, kad neturėtume tikėtis greitų pokyčių miesto transporto sistemoje.“