Jo teigimu, dabar per socialinius tinklus vyksta globali revoliucija, verčianti perkainoti tradicines socialines ir politines vertybes. Socialinių tinklų mobilizuoti žmonės pajuto savo jėgą, ir kol kas nežinia, ar iš stingulio pažadinta minia sukurs geresnę politiką, teisingesnį pasaulį, arba laisvę, demokratiją nuo žemės paviršiaus nušluos baisi populizmo banga, prieš kurią XX a. komunistiniai ir nacionalistiniai sąjūdžiai būtų tik išdykusių skautų šėliojimai.
– Kaip socialinė tinklaveika keičia Lietuvos visuomenės ir politikos veidą, socialinės gyvensenos žaidimo taisykles?
– Valstybės gyvenimas jau nebėra tik profesionalių politikų, aristokratiškųjų patriotų, vadinamojo politinio elito, išrinktųjų luomo dalykas. Masės jau nebesitenkina politikų pažadais ir projektais, jos pačios įsijungia į veiksmą, pranešdamos apie savo bendrybės galias, kurios įkraunamos per socialinius tinklus.
Po Atgimimo bangos Lietuvos tauta puolė į apatiją, kurią išjudindavo tik nestandartiniai lyderiai, kaip, pavyzdžiui Rolandas Paksas ar Viktoras Uspaskichas. Bet dabar jie jau sena naujiena, vis mažiau įdomūs, praeities sensacija. Jie nebuvo turinys, tik žinia, medija. Dabar jau pasenusi.
Visuomenės kaita yra žaibiška ir vargas tiems elito politikams, kurie nespės į koją su socialiniais sąjūdžiais.
– „Violetiniai“ blokuoja teismo, taigi valstybinės institucijos sprendimą grąžinti D. Kedžio dukrą motinai. Šis branduolys susibūrė ir informacinę kraujotaką palaiko per „Facebook“. Per internetą jaunimas surengė seriją akcijų prieš sutartį ACTA, valdžia neribotam laikui atidėjo jos ratifikavimą. Ar šie pavyzdžiai gali būti įrodymai, kad socialiniai tinklai tapo spaudimo oficialioms institucijoms, ar net šantažo įrankiais?
– Įvykius Garliavoje vertinti reikia labai atsargiai. Visuomenės sąmonė buvo išplauta didžiuliu dezinformacijos ir prieštaringos informacijos srautu, tad dėlioti vertinimo akcentus šioje istorijoje tas pats, kas ieškoti juodos katės
tamsiame kambaryje. O katės gal net nėra.
Galiu tik pasakyti, kad įvyko drastiška minios mobilizacija per socialinius tinklus ir valstybė įklimpo į gilią krizę.
Apskritai, tinklinė visuomenė jau sukūrė paralelinę tikrovę oficialiajai. Profesionalų politikų elitas jau gyvena kitame tikrovės lygmenyje, nei visuomenė. Politikai tradiciškai tiki šventąja demokratijos trejybe: parlamentu (Seimu), vykdomąja valdžia ir teismais. Dabartinė Lietuvos visuomenė šia trejybe nebetiki. Jos dauguma vis labiau įtiki socialine valia, išreiškiama per socialinius tinklus.
– Gal netrukus bus sukurta ir paralelinė valdžia, įsivyraus internetinė anarchija?
– Tikėkimės, kad tai tik antiutopinės fantastikos vaizdiniai. Bet štai politinių partijų, veikiančių pagal klasikinį modelį, tikrai gali nebelikti. Jas pakeis socialiniai sąjūdžiai. Ypač Lietuvoje, kur partijos niekada nebuvo populiarios. Dar prieš keletą metų apie partijų mirtį pasvarstydavau tik draugų ratelyje prie kavos ar vyno taurės, o dabar kalbu rimtai.
Labai greitai, per kelis metus nuo scenos gali nueiti ne tik mažos partijos, bet ir konservatoriai ir socialdemokratai. Jos dar gali išsaugoti gyvastį, jei pakeis organizacinę struktūrą, prisivilios aktyviausią socialiniuose tinkluose siaučiančios masės dalį. Subruzti reikia dabar, nes internetinis laikrodis tiksi labai, labai greitai.
– Koks, jūsų nuomone, bus tas naujasis socialinių tinklų įsčiose gimęs pasaulis?
– Dabar sunku pasakyti, mes esame kryžkelėje. Naujasis pasaulis tik kuriasi, bet jau aišku, kad jis bus kitoks, nei mums įprastas, gyvavęs pagal XX amžiaus taisykles susidariusį modelį.
Galimi du scenarijai. Baltasis: socialinių tinklų pažadinta tauta kvėpuos valdantiesiems į pakaušį, reikalaudami teisingumo, geresnės politikos čia ir dabar, o ne kažkada ir kažkaip. Tiesa, naujosios santvarkos lygtyje yra daug nežinomųjų. Pavyzdžiui, kas bus su slaptumo zona? Kaip keisis valstybės paslapties sąvoka, kaip veiks specialiosios tarnybos?
Juodasis scenarijus: per socialinius tinklus bus sukurta simuliacinė erdvė. Minios savaiminis aktyvumas bus tik vaizduojamas, minią iš tiesų mobilizuos užkulisiniai politikai, savanaudiškų tikslų siekiantys vadukai. Tuomet demokratiją, tradicines vertybes nuo žemės paviršiaus nušluos tokia baisi populizmo banga, kokios dar nebuvo. Deja, yra požymių, kad Lietuvai ir apskritai nebrandžių pilietinių visuomenių šalims tokia grėsmė yra tikra. Taigi, mes esame kryžkelėje ir šiukštu nepasukime juoduoju keliu.
– Nuversti korumpuotą, diktatorišką valdžią dar nereiškia teisingumo ir demokratijos, tai turbūt parodė arabų šalių revoliucijos, atskleidusios internetinės tinklaveikos jėgą?
– „Arabų pavasaris“ Vakarų pasaulį nubloškė į egzistencinio pasirinkimo padėtį. Pažangi Vakarų visuomenė palaikė sukilusius arabų šalių žmones, siekiančius laisvės ir teisingumo. Bet pasirodė, kad vietoj nuversto korumpuoto elito į paviršių išplaukė prieš liberaliąją demokratiją nusiteikę islamo fundamentalistai arba slaptosios saugumo struktūros.
Nuverstasis Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas nebuvo demokratas, bet strategiškai svarbiame regione užtikrino status quo, kuris tiko Vakarams.
Kas geriau: nedemokratiška, korumpuota, bet su taikaus sugyvenimo su Vakarais formulę radusi valstybė, ar pusiau kriminalinių gaujų, fundamentalistų brolijų valdoma silpna valstybė, net ne valstybė, o geografinė sąvoka. O jeigu tokia šalis dar įsigys branduolinį ginklą? Telieka melstis, kad taip neįvyktų.
– Pastaruoju metu vis daugiau Vakarų politologų pranašauja dabartinio pasaulio pabaigą ta prasme, kad laisvoji rinka ekonomikoje ir liberalioji demokratija politikoje nebesusidoroja su problemomis, kurias anksčiau daugiau ar mažiau įveikdavo. Kaip pavyzdys nurodoma Graikijos krizė, „Vengrijos sindromas“. Ką manote jūs?
– Baimė dėl vakarietiškų vertybių krizės yra perdėta. Aš, pavyzdžiui nesu technokratinio kapitalizmo šalininkas. Netikiu, kad laisvoji rinka kaip savaiminis mechanizmas sukurtų kultūros vertybes, mokslą. Bet neįsivaizduoju, kas būtų ekonomikos pagrindas, jei ne laisvoji rinka. Istorija įrodė, jog centralizuota, planinė ekonomika yra nesąmonė.
O liberalioji demokratija nėra kažkokia organizacinė struktūra. Kiekvienoje šalyje žmogaus prigimtinės teisės, laisvės įgauna savitą formą. Greta esančios JAV ir Kanados valdymo formos labai skirtingos, bet abi jos yra laisvų visuomenių valstybės.
Aš suprantu, kad dalis Lietuvos žmonių nusivylė demokratija, jai klaidingai priskirdami kyšininkavimą, valdininkų godumą, politikų suktybes ir kitą socialinį blogį. Bet štai: jei kas nors net 1994 metais, jau nekalbu apie sovietmetį, būtų pasakęs, kad po 10 metų laisvai važinėsiu po Europą, tokį būčiau palaikęs svajokliu.
Dabar lietuviai laisvai važinėja po pasaulį, niekas mūsų nežemina oro uostuose, pasienyje, oriai rodome savo lietuviškus pasus. Daug juodulio Lietuvoje, bet patikėkite: mums pasisekė daug geriau, nei Rusijai, Baltarusijai ir Ukrainai, jau nekalbu apie Moldovą ir Kaukazo respublikas.
Mūsų, XX amžiaus vaikų akyse griuvo siaubinga blogio tvirtovė, mes esame gal ir ne visada sotūs ir laimingi, bet tikrai laisvi. Tai – didžiausias stebuklas mano gyvenime. Tikiu, kad gerąjį stebuklą sukurs ir internetinė, tinklų suburta XXI amžiaus visuomenė.