„Ar turime vilties?“, dažnas klausia šiandieninėje Lietuvoje. Paliudysiu tvirtai: turime! Šiandien su ja dar kartą susipažinau. Savanoriauju užklasinio ugdymo projekte. Savaitgaliais tėvai suveža savo vaikus į mokyklėlę, kur juos ugdo savanoriai pedagogai.
Šiandien su vaikais kalbėjome apie išmintį, Atėnų filosofą Sokratą; aiškinomės žymiąją šio filosofo ištarą: „žinau, kad nieko nežinau“. Ir apie tai, kodėl klausti klausimą „kodėl“ yra sunku; ir kodėl mūsų laikų sokratai labai greitai įgrysta ir juos gena iš viešųjų erdvių. Šie vaikai jau žino, kad pripažinti savo nežinojimą reiškia atrasti didesnio žinojimo, o kartu ir susikalbėjimo tarpusavyje galimybę. Jie žino, kad dialogas yra protingų žmonių būsena. Jie žino, kad samprotavimas yra žmogaus protingos prigimties raiška; kad mąstyti reiškia žmogiškai būti tikrąja šio žodžio prasme.
O ir aš dabar žinau, kad už dešimt ar dvidešimt metų šie vaikai jau nebebus vieniši posovietiniuose tyruose šaukiantys „sokratai“, bet bus Lietuvos piliečių protingo būvio formuotojai.
Toje pačioje mokyklėlėje sutikau ir savanoriaujančią edukologijos studentę. Įsikalbėjome. Pasirodo, šis jaunas žmogus visada troško būti mokytoja. Ji mano, kad tai yra jos pašaukimas ir siekia kuo geriau pasiruošti mokytojos darbui. Iš tiesų, ji jau dirba su vaikais šioje mokykloje.
Lyg tarp kitko paklausiau apie užsienį. Juk emigracija – mada! Ji nelabai suprato mano klausimo tikslingumo. Tegalvoja grįžti į savo gimtąjį miestą, kur ketina realizuoti savo pašaukimą. Paprastas, džiaugsmingas, kuklus, o kartu ir pilnatviškas pilietis, kuris trokšta profesionaliai ir širdingai ugdyti Lietuvos vaikams.
Ar jūs ką nors apie tai žinote? Ar skaitėte Lietuvos žiniasklaidoje apie panašius dalykus? Gal ši pilietė yra reta išimtis Lietuvos padangėje? O gal, atvirkščiai, ji yra auštančios Lietuvos spindulys, kuris po metų kitų nušvis visa saule?
Pasaulis vis prisimena „Titaniko“ žūtį. O mes atrandame lietuvio kunigo J. Montvilo žygdarbį. Šis kunigas padovanojo savo vietą „Titaniko“ keleiviui, o skęstančiuosius su laivu jis rengė kelionei į amžinybę. Anuometinis žmonijos pasitikėjimo savimi simbolis skendo nebūtin; o šis lietuvis teigė žmonių būtį išnykimo šaltoje gelmėje akivaizdoje. Aukodamas savo gyvastį už kitus, jis atliko dievišką, o kartu ir giliai žmogišką teisingumo aktą. Teisinga yra teigti žmogų.
Turbūt ne vienas žūstantis „Titaniko“ keleivis paskutinėmis sekundėmis už jam atskleistą tikrąjį žmogiškumą ir tikrąjį teisingumą padėkojo ir Lietuvai.
Lietuvai tereikia tokio titaniško teisingumo, kuris ištirpdys posovietinį neigimą ir sudaigins perlus jaunose ir kilniose lietuvių sielose.