Skambiausią antausį gavo aukščiausioji – pati prezidentė D. Grybauskaitė. Tas antausis skamba taip – vos po savaitės Vilniuje turėjęs įvykti Šiaurės ir Baltijos šalių viršūnių susitikimas neįvyks. Oficiali priežastis – šiauriečiai, ypač Europos Sąjungai dabar pirmininkaujantys danai, neturi laiko.
Šio fiasko mastą sunku pervertinti. Kaip mūsų valdžia iš kailio nėrėsi kviesdama svečius!
Tačiau labiausiai, žinoma, stengėsi pati užsienio politikos vairininkė prezidentė. Kaipgi kitaip – juk turtingųjų Šiaurės šalių klubas seniausiai jos paskelbtas vieta, į kurią turi stengtis patekti Lietuva, nes jai su visokiais „ubagais” ne pakeliui. Ir čia – še tau, boba, devintinės!
Ypač skaudu ir tai, kad šios devintinės įvyko tada, kai prezidentė dar nespėjo atsidžiaugti pagaliau parodžiusi vietą lenkams ir, didžiausiam jų pykčiui ir nusivylimui, nenuvykusi į Varšuvą kartu su latviais ir estais.
Bet gal tie šiauriečiai šitokį bjaurų pokštą kaip tik ir sugalvojo tam, kad mūsų valdovė, įsijautusi ir į viso regiono vedlės vaidmenį, savo ruožtu būtų pastatyta į vietą?
Kad ir kaip ten būtų, žlugęs „prioritetas” rodo, kokia suirutė šiuo metu karaliauja mūsų užsienio politikoje. Vienas tos suirutės pavyzdžių – ir prieštaringa bei padrika Lietuvos reakcija į ES pagaliau pradėtas taikyti sankcijas Baltarusijos feodalo A. Lukašenkos ir jo sėbrų kišenėms.
Lietuva susimovė jau tada, kai prezidentės ir užsienio reikalų ministro lūpomis atkakliai prieštaravo ekonominėms sankcijoms režimui, nors buvo akivaizdu, kad ES traukinys vis tiek riedės į tą pusę.
Tad neatsitiktinai Minskas nuo prašymų savo advokatei ES dabar perėjo prie atviro spaudimo ir grasinimų, esą jei Lietuva negins A. Lukašenkos Briuselyje, sužlugs jos ekonomika.
Tai dėsčiusiam Baltarusijos ambasadoriui V. Dražinui antrino ir balsai pačioje Lietuvoje – pavyzdžiui, liberalų vadas susisiekimo ministras E.Masiulis ir partijos tėvonijos Klaipėdos uostui vadovaujantis jo politinis tėvas E. Gentvilas.
Ką jau kalbėti apie stambiojo verslo elitą, kuris reikalavo, kad nuo galimų biznio su diktatoriumi ir jo sėbrais nuostolių juos gelbėtų valstybė savo prestižo ir tarptautinių pozicijų sąskaita.
Tačiau dauguma valdžios vyrų ir moterų, įskaitant prezidentę, tylėjo lyg į balą atsisėdę. Apgailėtina, ir tiek.
Lyg viso to būtų per maža, savaitės pabaigoje gavome oficialų laišką iš Europos Komisijos, kuriame juodu ant balto parašyta, kad šaunioji, tiesioji ir nepalaužiamoji mūsų finansų ministrė I.Šimonytė esą – melagė.
Tokio smūgio ministrė sulaukė po to, kai viešai apkaltino EK, kad ji sustabdė paramos teikimą Lietuvai dėl „politinių priežasčių”. Esą dabar EK turi mokumo problemų visoje ES, tad nusprendė Lietuvą ir kai kurias panašias nares bent trumpam padiskriminuoti.
Oficialiame EK atsakyme ministrės įžvalgos pavadintos neteisingomis ir klaidinančiomis.
Pasak komisijos, klaidų panaudojant ES paramą skaičius gali būti kone trigubai didesnis, nei nustatė mūsų Valstybės kontrolė, o su paramos teikimo visoms ES narėms problemomis tai neturi nieko bendra, nes tų problemų tiesiog nėra.
Ką gi, akivaizdu, kad neklystančios specialistės ir neprilygstamos ekspertės reputaciją susikūrusi I. Šimonytė, pastaruoju metu vis daugiau papolitikuojanti, tiesiog užsimiršo.
Visų grumtynių su vietine apgailėtinąja opozicija nugalėtoja užmiršo esanti finansų ministrė šalies, kuri turėtų tiktai džiaugtis, jog Europa ją pagavo už rankos vos su keliais procentais „klaidų” panaudojant jos pinigus.
Žinoma, tai, kad kartais pernelyg įsijautę veikėjai ir veikėjos gauna nuo realybės į nosį, yra gerai. Tik bėda, kad po to skauda ne tik jiems, bet ir visai valstybei.