Dienraščio „Lietuvos žinios“ paklaustas, kas turėtų nutikti,
kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pasikeistų iš esmės, britų
istorikas pabrėžė tautinių mažumų lygiateisiškumo svarbą.
„Lietuvių mažumos pareigos ir teisės Lenkijoje turi būti
suvienodintos su lenkų tautinės mažumos teisėmis Lietuvoje.
Gimtosios kalbos vartojimas, teisės švietimo sistemoje privalo būti
vienodos abiejose valstybėse. Taip pat asmenys, nepriklausomai nuo
jų tautybės, turi turėti teisę rašyti pavardę dokumentuose taip,
kaip jie pageidauja. Kita vertus, kiekvienas pilietis privalo būti
lojalus tai valstybei, kurioje gyvena, mokytis jos nacionalinės
kalbos, bet išlaikyti istorinį, kalbinį ir etninį tapatumą“, -
interviu dienraščiui sakė jis.
„Pirmas žingsnis siekiant stabilizuoti dvišalius santykius
galėtų būti kad ir tiesioginės geležinkelio linijos tarp Vilniaus
ir Varšuvos atkūrimas“, - pridūrė istorikas.
Jis taip pat tvirtino, esą įtampos tarp lietuvių ir lenkų
šaknys glūdi XIX amžiuje. Tačiau jis neabejoja tuo, kad abi tautos
galėtų paieškoti teigiamų bendros praeities aspektų ir pagerinti
pastaruoju metu pašlijusius Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Profesorius tikisi, kad lietuvių, lenkų ir baltarusių istorikai
pagaliau ims žvelgti į bendrą istoriją ne tik per savo tautos
prizmę.
„Dalis Vilniaus regiono gyventojų ir maždaug penktadalis
sostinės gyventojų save laiko ne lenkiškai kalbančiais lietuviais,
o lenkais. Tai nepasikeis ir ateityje. Tačiau buvusios ATR tautos
galėtų paieškoti teigiamų bendros praeities aspektų. Labai
tikiuosi, kad lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių istorikai
pagaliau ims tyrinėti ATR istoriją ne vien atskiromis dalimis. Ši
misija neturėtų būti palikta tik lenkų ar kitų kraštų
istorikams“, - teigė R.Buttervvickas.
Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaruoju metu buvo įtempti dėl
skirtingai vertinamos tautinių mažumų padėties. Lenkų
organizacijos Lietuvoje kritikuoja naująjį Lietuvos Švietimo
įstatymą, kuriuo stiprinama lietuvių kalbos padėtis tautinių
mažumų mokyklose, tačiau Lenkijos lietuviai sako, kad net ir
priėmus įstatymą Lietuvos lenkams išlieka geresnės sąlygos
mokytis gimtąja kalba nei Lenkijoje gyvenantiems lietuviams.
Lenkijos lietuvių teigimu, lenkiškai kalbantys moksleiviai
Lietuvoje, priešingai nei lietuviai Lenkijoje, turi lenkiškus
vadovėlius nuo pirmos iki 12-os klasės, be to, Lietuvoje skiriama
daugiau pamokų lenkų kalbai nei Lenkijoje lietuvių.
Lietuviai Lenkijoje valstybinį lenkų kalbos egzaminą visuomet
laiko tokiu pat lygiu kaip ir lenkai, taip pat tam tikrų dalykų
mokosi lenkų kalba. Analogiškos nuostatos naujajame Švietimo
įstatyme Lietuvoje lietuvių kalbos atžvilgiu sukėlė lenkų
politikų ir organizacijų protestus.
Tačiau Lenkijoje lietuviams sudarytos teisinės galimybės vardus
ir pavardes dokumentuose rašyti lietuviškais rašmenimis, o Punsko
valsčiuje, kur dauguma gyventojų lietuviai, kabo dvikalbiai
vietovardžių pavadinimai. Lietuvos įstatymai numato, kad pavardės
dokumentuose ir vietovardžiai turi būti rašomi tik lietuviškais
rašmenimis.