Šokiruoti net medikai
Kad nešioja mirtiną ŽIV virusą, Rožė sužinojo būdama 21 metų. Atsikrausčiusi gyventi į Londoną, užsiregistravo pas šeimos gydytoją, jai buvo paskirtas bendras sveikatos patikrinimas su visais rekomenduojamais testais. Jie neprivalomi, bet mergina nusprendė pasitikrinti viską, ką įmanoma.
„Atlikus ŽIV tyrimą, seselė grįžo pakraupusia veido išraiška ir sako – teigiamas atsakymas“, - prisimena Rožė. Rezultatas šokiravo net pačius medikus – mergina dar labai jauna, nepriklausanti rizikos grupei, narkotikų nevartoja, jokių operacijų ar kraujo perpylimų neturėjusi, lytinį gyvenimą pradėjusi palyginti vėlai – nuo 19 metų, turėjusi kelis pastovius partnerius. Bent jau pati Rožė teigia visuomet naudojusi prezervatyvus, nes negalinti gerti kontracepcinių tablečių.
„Galvoje – tiek daug klausimų. Man ŽIV diagnozavo 21 metų. Pagal antikūnių kiekius medikai sprendžia, kad tai buvo pakankamai šviežia infekcija“, - sako mergina. Ji susisiekė su visais savo buvusiais partneriais ir papasakojo, kas jai nutiko. „Jie visi tikino, kad yra „neigiami“. Aišku, žmonės gali meluoti. Aš jų nepriverčiau tikrintis prieš mano akis“, - pasakoja Rožė, iki šiol taip ir nežinanti, iš kur pas ją atslinko klastingas ŽIV virusas.
„Gydytojai taip pat nežino, kodėl taip yra. Jie sako – arba tu gali toliau ieškoti atsakymo, iš kur tai gavai, arba tiesiog pamiršti ir koncentruotis į savo gyvenimą“, - prisimena ji.
Testą nutarė pakartoti
Ieškodama atsakymo, kodėl jos ŽIV testas buvo teigiamas, Rožė prisiskaitė įvairių teorijų. Pagal vienas, testas konstatuoja tik antikūnių buvimą, bet jis nereiškia, kad organizme yra ir pati infekcija. O antikūniai esą gali atsirasti ir dėl įvairių kryžminių reakcijų – pavyzdžiui, odos ligų, teigiamą rezultatą ŽIV testai gali rodyti net nėščiosioms.
Kankinama abejonių Rožė testą atliko ir Lietuvoje. Bet ir čia jis buvo teigiamas, išsklaidydamas visas rožines iliuzijas. „Bet kada nors bandysiu darytis ir vėl – kas nuo to atsitiks?“, - klausia mergina ir pasakoja viltingą draugo škoto, buvusio narkomano istoriją. Jam, esą, buvo diagnozuotas ŽIV, bet staiga jis nustojo gamintis antikūniai, kai metęs vartoti narkotikus.
Galėdama palyginti ŽIV testų procedūrą Lietuvoje ir Anglijoje, Rožė negaili priekaištų mūųs šalies sveikatos priežiūros sistemai. „Seselė net nesuprato, kodėl aš atėjau tikrintis. Pasakiau, kad noriu šiaip sau, dėl savęs. Ji nustebo, bet sutiko padaryti. Už testą, kurį Anglijoje tau gali padaryti tiesiog geležinkelio stotyje, Lietuvoje turėjau sumokėti keliasdešimt litų. Nemokamai pasidaryti testą Lietuvoje gali, nebent jeigu jį darai ne anonimiškai“, - pasakoja Rožė.
Ją pribloškė ir tai, kad Lietuvoje tokių testų rezultatai gali būti pasakomi telefonu. „Seselė buvo labai nedrąsi ir pasakė: „Na, jūsų testo rezultatai nėra labai geri“. Kadangi man tai nebuvo naujiena, pasakiau, kad viskas gerai, nieko tokio, kad su ja susisieksiu vėliau“, - prisimena lietuvė.
Anglijoje sužinoti ŽIV testo rezultatų būtina atvykti pačiam. „Juk tuo metu turi būti žmogus šalia, - aiškina Rožė. - Kitas gal iš karto iššoks pro langą. Pranešti tokius rezultatus labai sudėtinga. Anglijoje poliklinikoje manęs klausinėjo, ar sugebėsiu grįžti namo, gal noriu pas juos pabūti ilgiau, pavalgyti.“
Sunkiausia - nežinomybė
„Išgirdęs tokią naujieną, pačią pirmą minutę nežinai, ką daryti. Buvau visiškai pasimetusi, galvojau, kas dabar bus“, - pasakoja Rožė. Seselė pakvietė gydytoją, ši išaiškino, kokias procedūras teks atlikti – kad siųs į ligoninę, ligoninėje pradžioje teks lankytis labai dažnai, o vėliau užteks kartą per tris mėnesius.
Pasak Rožės, išgirdus tokią baisią diagnozę, iš karto būna sunku patikėti: „Pradžioje – grįžti namo ir galvoji, kad nieko neatsitiko. Viskas būna gerai dvi savaites. Po dviejų savaičių supranti, kas iš tikrųjų įvyko. Tada pasijunti labai blogai“. Ypač sunkūs būna pirmieji gyvenimo su ŽIV diagnoze metai.
Merginą labiausiai baugino nežinia – kiek jai liko gyventi, ar likęs jos gyvenimas prabėgs ligoninėje, ar namuose. Buvo minčių kraustytis atgal į Lietuvą, kankino dvejonės, ar apie tai, kas įvyko, pasakoti savo šeimai – tėvams ir seseriai. Kaip jie reaguos, ar nepasmerks? Visiškas netikrumas apgaubė būsimus santykius su vyrais, planus dėl šeimos – Rožė neįsivaizdavo, ar kada nors galės turėti šeimą ir vaikų.
Pasirinkimas - atsisakyti vaistų
Žinia apie ŽIV iš pagrindų pakeitė Rožės gyvenimą. „Pradžioje visko labai bijojau. Baugu buvo važiuoti metro, bijojau, kai žmonės čiaudi aplink. Mane ligoninėje labai prigąsdino. Sakė – saugokis visko, dabar tu greičiau susirgsi. Buvau viena, neturėjau, su kuo pasikalbėti, ir iškart nuo to streso susirgau“, - pasakoja mergina.
Praėjus mėnesiui po ŽIV diagnozavimo ją užpuolė iš karto keletas ligų – inkstų uždegimas, atsirado alergija. Rožė teigia gyvenime nesirgusi jokiomis ligomis, buvusi labai sveikas vaikas, tik žiemą porą kartų sirgdavusi peršalimo ligomis.
„Guliu lovoje ir galvoju – juk man į darbą reikia eiti... Kas man už butą sumokės, kas apmokės mano sąskaitas? Kodėl aš susirgau, vos tik man pasakė apie ŽIV?“ - prisimena Rožė. Pasiguodus gydytojai, ji tik patvirtino - „Čia jau virusas veikia, čia jau virusas“. Rožė nenorėjo tuo tikėti.
„Pradėjau kitaip galvoti, valgyti sveikai. Prisipirkau knygų, kad nuolat turėčiau, ką skaityti. Aišku, aš pasveikau. Nuo to laiko nė karto nesirgau iki dabar, net jokiu gripu“, - sako mergina.
Ji atsisakė gerti medikų ŽIV užsikrėtusiems pacientams skiriamus vaistus. „Tai labai baisūs vaistai, chemoterapiniai. Jie anksčiau buvo skiriami vėžiu sergantiems pacientams, bet vėliau išimti iš apyvartos kaip per daug stiprūs.
Žmonės miršta nuo tų vaistų, kūnas irsta į gabaliukus. Net ir gydytoja pripažino – žmonės, geriantys šiuos vaistus, nemirs nuo AIDS, bet gali mirti nuo vaistų. Kepenys, inkstai nustos funkcionuoti“, - tvirtina Rožė. Su gydytoja ji susitarė šių vaistų gėrimą atidėti ir kol kas jaučiasi puikiai.
Nuo partnerių neslepia
Iš Rožės aplinkos nedaug kas žino jos diagnozę. Netgi jos šeima. Mergina bijo likti pasmerkta, bijo reakcijos. Kai grįžus į Lietuvą, susėdus prie bendro stalo, namiškiai pradeda juokauti apie Londone gyvenančius "spalvotuosius" – kokie tie indai ar afrikiečiai apsėsti ligų, Rožei būna labai nejauku.
Kad Rožė turi ŽIV, žino tik draugė, su kuria kartu gyvena, ir potencialūs partneriai. „Jeigu sutinku vyrą, kuris man labai patinka, ir galvoju, kad jis gali būti mano partneris – jam tai pasakau. Nors aš galėčiau nesakyti, jeigu užtikrinčiau jo saugumą. Bet nusprendžiau geriau pasakyti iš karto, o ne vėliau, kai santykiai įsibėgės“, - sako mergina.
Vyrų dėmesiu Rožė sako nesiskundžianti, todėl pasakyti, kad serga ŽIV, yra tekę ne kartą. „Pasakyti nėra lengva. Bandžiau įvairius būdus – pasakyti pirmą dieną, pasakyti po savaitės, pasakyti po mėnesio. Kiekvienas žmogus reaguoja labai skirtingai. Buvo ir labai baisių reakcijų, buvo ir gerų reakcijų“, - pasakoja Rožė.
Viena iš tokių - „Labai ačiū, kad pasakei, bet man tai nerūpi. Tu vis tiek mano žmogus“. Visai kitokia reakcija - „Ar aš galiu tave liesti? Ar man nieko nebus?“ Žmonės dažnai išsigąsta ir nutraukia santykius – nustoja skambinti, nebeatsako į skambučius, nors į akis apsimeta, kad viskas gerai.
Mergina prisipažįsta: tuomet būna labai skaudu, bet neįmanoma žmonių priversti galvoti kitaip, nebijoti.
Prieš seksą - parašas
Per pastaruosius beveik ketverius metus buvo daug vyrų, kuriems teko pasakyti apie savo ligą, bet dauguma jų, apie tai sužinoję, seksualiniams santykiams nesiryžo. Bet buvo ir tokių, kurie neišsigando.
„Buvo vienas, kuris pasakė, kad jam tai nerūpi ir prašė daugiau nepasakoti. O kitas netgi nenorėjo saugotis, sakydamas, kad netiki šita diagnoze. Su juo gana ilgai turėjome santykius be kontraceptinės apsaugos. Mes jau nebesame kartu, bet jis iki šiol yra mano draugas, ir jam viskas yra gerai“, - sako Rožė.
Kai vaikinas atsisakė naudoti prezervatyvus, ji pernelyg jo nespaudė, bet, kad save teisiškai apsaugotų, gavo raštišką patvirtinimą, kad jis žino apie ŽIV diagnozę.
Kitas vaikinas, išgirdęs apie ŽIV, apie tai išpliurpė visiems pažįstamiems. „Prasidėjo skambučiai man į namus, klausinėjimai. Aš viską neigiau – juk tai labai asmeninis dalykas“, - prisipažįsta Rožė.
Šiuo metu Rožė vaikino neturi. Ji pripažįsta, kad diagnozė kaip reikiant komplikavo santykius su vyrais.
„Nuvykus į ligoninę, kaskart manęs paklausia, ar turiu vaikiną. Pasakau, kad ne, tada jie nutaiso užjaučiantį veidą ir siūlo užsiregistruoti į infekuotųjų ŽIV internetinį puslapį. Bet aš nenoriu. Ten visi – afrikiečiai, žmonės, gyvenantys vaistais, tokie jau praradę viltį. Aš nesu viena iš jų“, - teigia mergina.
Rožė kupina vilčių įveikti ŽIV sveika gyvensena bei sportu arba gyventi su juo ilgai ir laimingai, nealindama organizmo vaistais. Ji netgi neatmeta galimybės sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Ryžtųsi gimdyti vaikus, vildamasi, kad viruso savo kūdikiui neperduos – juk ne visais atvejais jis persiduoda.
„Galimybė perduoti virusą yra labai maža“, - teigia ji.