Kažkiek gal būtų ir kitaip – nesiginčysiu, nes ir pats manau, jog ekonomikos pamokos galėtų būti privaloma švietimo disciplina. Bet tikrai kitaip būtų ne „viskas“.
O štai jei privalomų disciplinų sąraše dar atsirastų ir mandagumo pamokos, galbūt reikalai ir išjudėtų.
Kiekvieną kartą grįžusį iš užsienio (ypač po ilgesnio tarpo) mane labiausiai pribloškia namuose atrastas nemandagumas. Regis, metai keičiasi ir mandagių žmonių turėtų daugėti, bet jeigu ir daugėja, tai vienetais ar dešimtimis. Ir vėlgi – didžiaja dalimi verslo dėka, kuris, matyt, genetiškai modifikavo savo darbuotojus ir privertė juos būti mandagiais ne tik darbo vietoje, bet ir kitur.
Jeigu reikėtų braižyti nemandagumo žemėlapį – tai ryškiausiai jame spindėtų valstybinės poliklinikos. Nemandagumas čia skverbiasi iš visų įmanomų skylių ir properšų – nesu girdėjęs, kad kažkas būtų burbtelėjęs „ačiū“, kai jį praleidžia pirmą ar atidaro duris, negirdėjau, kad kas nors padėkotų rūbininkei už paduotą paltą. Matyt, „už ačiū mielas nebūsi“ kultūra ten jau įsiskvebusi molekuliniame lygyje ir perduodama kaip užkrečiamas virusas.
Paprastai jei prekybos centre susiduriu vežimėliais, atsitrenkiu ar į mane atsitrenkia ar įvyksta dar koks nežymus kontaktas, automatiškai atsiprašau nežiūrėdamas, kas čia kaltas. Jeigu kaltas būnu aš, reakcijos „nieko tokio“ sulaukiu maždaug du kartus iš dešimties, jeigu kaltas būna kitas – reakcija dar įdomesnė.
Arba skubiai retiruojamasi iš įvykio vietos, arba įtariai įsisteibeilijama – ko gi čia tas durnelis atsiprašinėja, jeigu aš jį pastūmiau. Atsakymo „Ne, ne, atsiprašau, čia mano kaltė“ esu sulaukęs vieną vienintelį kartą per visus ilgus apsipirkinėjimo metus.
Elgsenos ekspertai sako, kad dėl mūsų nemandagumo kaltas sovietmetis ir kai laikas išnaikins šią bacilą, viskas bus gerai.
Nebus viskas gerai, jei mokyklose vaikai nebus šitų dalykų mokomi nuo mažumės. Nes dabar atėjus į klasę ar vaikštant mokyklos koridoriuose pažįstamą vaiką pasisveikinti galima priversti tik vienu vieninteliu būdu: susistabdžius, pirmam pasisveikinus ir nepaleidžiant, kol ir jis pagaliau išdauš tą „laba diena“.
Keista ir dar keisčiau – mano galva, šitas automatiškai išugdytas įgūdis vaikui gyvenime duotų daugiau naudos nei žinojimas, kuo piestelė skiriasi nuo kuokelio. Mandagumo ir ekonomikos pamokos. Naujajai kartai jos tikrai praverstų.
O pabaigai – labai stilinga istorija apie mandagumą. Priėjęs prie banko durų pamačiau, kaip vienas nepažįstamas vyras atidaro duris ir mandagiai praleidžia kitą. Kadangi banke buvo dvejos durys, praleistasis tvarkingai sustojo prie antrųjų laukdamas, kada vėl durys bus atidarytos. Čia praleidžiančiajam jau trūko nervai – „tai man dar ir šitas tau atidaryti, bl…!“ – su nuoskauda subliovė jis. Pirmasis vyras susiprato ir suskato atsiprašinėti, bet jau viskas – magiškas momentas dingo.
Ech, tas lietuviškas mandagumas.
Šis komentaras buvo publikuotas portale pinigukarta.lt