Pavyzdžių? Prašau. Tik atidaro koks politikas ar valdininkas burną, ir tuojau: „Faktai nepasitvirtino“. Kas nepasitvirtino? Faktas negali nepasitvirtinti. Jei fakto nebuvo, tai ten buvo ne faktas. Gal nepasitvirtino spėjimai ar įtarimai? Tada taip ir sakykit.
Dar vienas terminas, mano godojamas jau nuo Sąjūdžio laikų. Policija saugo mitingą. Nuo ko saugo? „Nuo provokacijų“. Provokacija yra visai ne tai. Provokacija yra sąmoningas bandymas ką nors paveikti, dažniausiai – minioje, išprovokuoti to žmogaus netinkamą elgesį, kad paskui galėtum pasakyti: „žiūrėk, kaip jie elgiasi“.
„Plauna pinigus“. Kur tik leidžiamas bent litas valstybinių pinigų, tai tuojau „plauna pinigus“. Ne, jūs greičiausiai norėjote pasakyti korupcija, arba dar gražiau – „atkatas“, kai už valdiškus pinigus ne tik perkamos prekės ar paslaugos, bet ir nubyra saviems. Tai yra negerai, bet tai - ne pinigų plovimas. Pinigų plovimas yra neteisėtai gautų pinigų varinėjimas iš vienos sąskaitos į kitą, per kelias įmones, kol niekas nebegali susekti galų ir tie pinigai ilgainiui tampa legalūs.
Kodėl visa tai aiškinu, lyg būtų kam nors koks nors skirtumas? Kodėl nevalia kalbėti taip, kaip užeina ant seilės? Todėl, kad pamirštos žodžių prasmės greitai sukuria iškreiptą pasaulio vaizdą. Kai nustoji galvoti ir suprasti, ką sakai, tuomet nebegalvoji ir apie tai, ką darai. Tai galioja ir žymiai smulkesniems dalykams. Jei espresso kavą vadini „ekspreso“ kava, ir tau nesvarbu, netrukus pasidaro nesvarbu ir tos kavos kokybė, ir tuomet jau tą gėrimą gali vadinti kaip nori, vis tiek jis geresnio pavadinimo nevertas.
Nesiskaitymas su kalba neateina iš kalbininkų, nors jie daug prie to prisidėjo, ypač praeityje. Įtikinėjimai, kad „mocarelą“ galima vadinti tiesiog „itališku sūriu“, o žodis „kaštai“ yra nevartotinas, nes galima vietoje jo sakyti „išlaidos“, iškraipė mūsų suvokimo veidrodžius taip, kad įpratome nebegalvoti ir svaidyti aplink save bet kokius žodžius.
Aš svajoju apie tokią kalbos inspekciją, kuri gaudytų, baugintų ir baustų, pavyzdžiui, kiekvieną, kuris dar kartą pasakys žodį „legendinis“, „patriarchas“ arba „aukso fondas“. Kiekvienas aktorius, kuris dar prisimena, kaip atlyginimą gavo rubliais, yra legendinis. Jei tas aktorius du tris kartus nuėjo į kokį restoraną, tas restoranas - irgi legendinis. Jei kokia trauktinė ar salotų receptas sukurti daugiau, nei prieš du dešimtmečius, jie legendiniai. Žinoma, jei pats asmuo yra legendinis, jo tėvai yra patriarchai.
Aną dieną reklama per radiją užbaubė: „Klasikinio! Roko! Legendos!“. Kvietė į koncertą. Klasikinio? Ten kas, Homero, Šekspyro ir Kristijono Donelaičio kūryba? Ir ką reiškia – legendos? Kas ten gros, Jūratė ir Kastytis apie geležinių vilką Gedimino sapne? Dainavos šalies senų žmonių padavimai?
Viskas, kas sukurta tais laikais, kai žandenos ir plačios kelnės buvo madingos, o gelžbetonio blokų laukai buvo vadinami „naujais rajonais“, žinoma, yra ne kas kita, kaip „aukso fondas“. Šimtą kartą pakartojus, kad jaunystės melodijos yra aukso vertės, ilgainiui jos pradeda atrodyti tikrai auksinės ir „nepakartojamos“ (dar vienas puskvailiai vartojamas žodis – nepakartojama yra tai, ko negali pakartoti; kad ir kokia graži būtų daina „Debesėli, debesėli, kur tu mus vedi“, ją ne tik pakartoti galima, bet būtų pravartu prisiminti, kad tai net ne lietuviškas kūrinys, o nedrebančia ranka perpilta užsienio estrados melodija, kaip ir didelė dalis to, ką vadiname klasika, aukso fondu ir paveldu).
Ak, „paveldas“, dar vienas žodis, praradęs prasmę. Ženkleliai apie kulinarinį paveldą – ant kone kiekvieno mėsos ar pieno gaminio, greta romantiškų fantazijų: „Dieduko“, „Močiutės“, „Prosenių“ ir dar visokio velnio. Aną dieną mačiau savo akimis: „Palendrica kaip pas babą“. Kokią babą, kieno? Kur sovietų Lietuvoj buvo tos visos babos, diedukai, bočiai, ainiai, kurie turėjo ir kaupė anuomet tas dešras ir skilandžius, visą tą paveldą kurį mes neva dabar paveldėjome?
Aš iš tų laikų prisimenu tik pienišką dešrą po du rublius dvidešimt ir „Valstiečių“ sviestą, kuris trupėjo, bet nesitepė, o palendrica buvo tik Žaliakalnio turguje, ji kainavo keturiolika rublių už kilą ir jos beveik nepirkdavom, nes buvo brangu. Kai nusipirkdavome, būdavo nuostabiai skanu. Sodraus skonio.
Aha, štai jis. Sodrus skonis. Ant kiekvieno alaus butelio, pakartotas milijonus kartų, bet ar pažįstate ką nors, kas žinotų, kas per pramanas yra „sodrus skonis“? Arba galėtų atskirti sodrų skonį nuo nesodraus? Kam reikia kartoti tą patį žodį, tapusį tuščiu garsu, kuris niekam nieko nesako, yra tik garsas be prasmės?
Beje, čia tik su alumi taip. Apie visą vyną (taip pat ir brendį) rašoma, kad jis „švelnaus, malonaus skonio ir harmoningo aromato“. Kodėl niekas nepasodina tų rinkodaros specialistų į tamsų kambarį, nepririša prie kėdės, nenukreipia jiems į akis prožektoriaus ir nepaprašo papasakoti, koks aromatas gali būti neharmoningas? Aš tikrai pirkčiau, vien iš smalsumo. Iš ko gamintų tokį gėrimą? Iš dažų skiediklio, pribėrę į jį švino šratų ir įmetę kelias silkutes? Tuomet skoniai ir aromatai tikrai kirstųsi ir galbūt būtų tikrai neharmoningi. Tokį gėrimą galima būtų gerti tik atšaldytą.
Taigi ar matote, kad beprasmiai (arba kažkada buvę prasmingi) žodžiai – kiekviename žingsnyje? Nuo šios savaitės visi susiimsime ir pradėsime spręsti šią nacionalinio masto tragediją visuotiniu būdu.
Na, šiaip tai – ne nacionalinio masto tragedija. Net ne regioninio masto. Ir net ne tragedija. Aš tik taip pasakiau, nes irgi įpratęs vartoti bet kokius žodžius.