Manau, kad atsakymas yra ir tai galima įvardinti, kaip Dvasinė ekologija. Kodėl atsakymas, toks keistas ir ką tai reiškia pabandysime trumpai išsiaiškinti.
Žmogui, kad jis jaustųsi laimingas, reikalingas laimės šaltinis. Bėda ta, kad šaltiniu mes dažniausiai norėdami būti laimingi ir veikiami proto pasirenkame išorinius dalykus. Tai reiškia savo laimę sutapatinam su išoriniais šaltiniais, kaip darbas, visuomeninė padėtis, pinigai, vartojimas ir pan. Tačiau, toks laimės šaltinis, tik kita kančios forma, nes jis laikinas.
Kaip sakė A. Einšteinas – šioje visatoje pastovus vienintelis dalykas, nuolatinė kaita. Žmogus, kai jį valdo neramus užgaidų kontroliuojamas protas negali matyti ir suprasti savo giluminių sielos poreikių. Bandant pasitenkinti ir pasiekti laimę išoriniais šaltiniais, anksčiau ar vėliau patiriama nusivylimas ir kančia.
Kai žmogus kažko labai ilgai ir intensyviai siekia ir tiki jog tai jam suteiks laimę jis prisiriša prie išorinių laimės šaltinių, kurie nieko bendro neturi su tikrais jo vidiniais poreikiais. Galų gale pasiekus savo tikslą džiaugsmas trunka labai trumpai, o po iškyla baisus klausimas. Ir tai viskas? Tiek metų siekiau to (diplomo, darbo, vyro, namo ir pan.) ir tai viskas? Visa laimė? Tie, kas esate patyrę šitą jausmą suprantat apie ką aš kalbu. Tą beviltišką padėtį, kai gauni viską apie ką svajojai ir pasirodo tai greit nebeteikia jokios laimės.
Norint siekti ir pasiekti laimės, kuri būtų pastovi ir patenkinanti iš esmės būtina atrasti savo tikrus giluminius poreikius. Ir jų tikrai mes nerasim televizijos reklamose ar žurnalų puslapiuose. Dirbti teks su savimi ir ieškoti savyje. Kas daugumai žmonių yra jau pats savaime verčiantis iš kojų procesas.
Dažnai mes labiausiai bijome pažinti save. Turbūt intuityviai jaučiame, kad galime viduje rasti visokio gėrio, kuris gali mums ir nepatikti. Ir tai tiesa. Visi mes turim juodą dėžutę viduje. Tai reikia pripažinti ir iš ten į dienos šviesą ištraukti savanaudiškumą, egoizmą, pavydą, pyktį, abejingumą ir kitas grožybes. Kol mes jų neiškelsime iš dugno ir neišdėliosime dienos šviesoje nėra galimybės pamatyti tikrą save ir rasti savo vidinius poreikius, kurie guli ant juodos dėžutės dugno.
Vadinasi norint tapti laimingu pirmiausia reikia pažinti save. Tačiau to negana. Norint, kad pasaulis taptų aplink gražus ir žydintis iš vidaus patys turim tapti tokiais. Neužtenka išdėlioti ant prekystalio savo ydas ir minusus. Su jais reikia kasdien dirbti, kad būtų galima atlaisvinti vietą.
Tada ant prekystalio galės gulti šypsenos, džiaugsmo ir susitaikymo ašaros, draugų laiškai ir ramus, bei svaiginančiai palaimingas širdies plakimas. O, kad visai tai pas mus atsirastu pirmiausia reikia ramaus proto.
Proto, kuris suvokia, kur yra laimės šaltinis ir supranta kasdienio darbo su juo svarbą. Visos tautos, nuo seno mūsų pasirinkimui, raminti protui ir harmonizuoti jausmams turi savo puikius metodus. Tai malda, meditacija, mantros ir t.t. Kaip rodo moksliniai tyrimai, norint, kad darbas tobulinant patį save būtų efektyvus, svarbu vienas dalykas – nuoširdumas. Nenuoširdi malda, kuri nesuminkština jūsų širdies, bus beprasmiška.
Taigi svarbiausiu faktoriumi siekiant laimės tampa širdies švara – nuoširdumas, o tai ir yra dvasinė ekologija. Laimingi žmonės daugiau šypsosi ir mažiau vartoja bei serga. O kas nenori būti laimingas? Lengva.
Tik su viena sąlyga - jūs pasiruošę sumokėti kainą. O ji - daugelį gąsdinanti. Teks atsisakyti savo puikybės, išdidumo, ego, taip pamėgtų apkalbų, keršto. Ir negana to, kasdien skirti truputį laiko proto nuraminimo praktikai. Dantis valome kasdien, o kodėl svarbiausias organas smegenys tokio mūsų dėmesio nesusilaukia.
Protą raminančios ir valančios kasdienės praktikos šiuolaikiniame informacijos lavinos amžiuje yra būtinos. Būdų, kaip valytį protą daug ir čia kiekvienas gaus ieškoti pats. Buda sakė – kelių yra tūkstančiai, kiekvienam - savas. Tie, kas ieško, ras.
Gerų paieškų ir ramaus proto.