Visą Lietuvą sukrėtė kovo 23-iosios įvykiai Garliavoje, kai visišku teisėsaugos fiasko baigėsi bandymas įvykdyti teismo sprendimą ir L. Stankūnaitei grąžinti jos vaiką. Nors buvo pasitelkta net 60 policijos pareigūnų, tačiau jie kažkodėl nedrįso užeiti į Kedžių namus.
Vos tik antstolė Sonata Vaicekauskienė pareiškė, jog vykdomas teismo sprendimas ir vaikas turi būti atiduotas mamai, kilo sumaištis. Ant 8-erių metukų mergaitės užgriuvo jos seneliai Laimutė ir Vytautas Kedžiai, įsikišus Kriminalinės policijos biuro pareigūnams kilo grumtynės.
Nors L. Stankūnaitė net keturis kartus prašė policijos pagalbos, šalia stovėjęs vienas iš Kauno komisarų nesiteikė padėti. Situacijai tampant nevaldoma, vaiko teisių apsaugos specialistė pareiškė, kad teismo sprendimo vykdymas nutraukiamas. Visą Lietuvą sukrėtė 8-erių metukų mergaitės motinai išsakyti kraupūs žodžiai „nekenčiu“ ir „melagė“.
Kada antstolė kartu su policija vėl atvyks į Garliavą vykdyti teismo sprendimo, dar nėra žinoma. Aišku tik tiek, jog gera valia mergaitės mamai niekas neatiduos, o pats vaikas patirs nemažai išgyvenimų.
Vienas garsiausių šalyje vaikų psichiatrų Linas Slušnys Garliavoje susidariusią situaciją tapatina su krize, kurią būtina kuo greičiau spręsti.
- Teigiama, kad vykdant teismo sprendimą prievartos prieš vaiką naudoti negalima. Tačiau mergaitė yra atsidūrusi tokioje aplinkoje, kad ji bet kuriuo atveju priešinsis. Kokį sprendimo būdą matote Jūs?
- Atsakysiu ne kaip psichoanalitikas, bet kaip gydytojas. Kartais daromos kai kurios intervencijos, net ir skausmingos, kai reikia įveikti sunkią arba ūmią situaciją.
Mano įsitikinimu, gyvename krizėje. Vaikas įvarytas į kritinę situaciją, kuri tęsiasi jau ne vienerius metus. O blogiausia tai, aš jau atvirai juokiuosi, kad ekonominę krizę įveikėme greičiau, nei leidžiama vaikui išeiti iš šios situacijos.
Kaip ir kiekvienos krizės metu, norint užbaigti tokią istoriją reikalinga skubi intervencija. Tai padaryti reikėjo daug anksčiau, pačioje pradžioje.
Dabar jau nėra kalbos apie vaiko teisių, vaiko interesų gynimą. Tas vaikas tapo it karšta bulvė, kurios visi kratosi. Institucijų atstovai labiausiai bijo, kad kažkas kažko nepasakytų, galbūt kažkas netektų darbo... Šioje vietoje atsiranda labai rimta problema.
Labai užjaučiu tuos žmones, kurie Garliavoje stovi prie tvoros. Nieko pakeisti šioje situacijoje negaliu, jie turi savo įsitikinimus, jokių kitų argumentų jie niekada neklausys, jie tiki tik savimi. Tačiau mes turime baigti krizę ir pradėti reabilitacijos procesą. Nes dabar mes vis giliau, stipriau ir žiauriau mergaitę stumiame į dugną.
- Kaip Jūs manote, ar pats paėmimo procesas darys įtaką mergaitei ateityje? Galų gale, ką teks išgyventi mamai, kai jai bus grąžintas tiek laiko kitoje aplinkoje augęs vaikas?
- Sunku man tai vertinti, nes paprasčiausiai trūksta duomenų. Tikiu, kad L. Stankūnaitė gali susitvarkyti su pradžioje pasireiškiančiu vaiko agresyvumu.
Žvelgiant tik techniniu požiūriu, ji su dukra gana ilgai nėra atvirai bendravusi. Būtina įvertinti ir tai, kad mergaitė - jau pirmokė, gerokai ūgtelėjusi ir gyvenusi keistoje aplinkoje, keistose sąlygose, nuolatinėje nerimo būsenoje.
Esu vartęs specialistų medžiagą, susidariau nuomonę, kad tam vaikui įtaka iš tiesų yra padaryta. Nėra normalu, kad įėjus tetai (N. Venckienei – red.) vaikas įsitempia ir krūpteli. Normalioje aplinkoje augantis vaikas neturi bijoti suaugusių. Man tai kelia siaubą, specialistų išvados daug ką sako.
Akivaizdu, kad L. Stankūnaitei pradžioje nebus lengva, nes tiek emocinis, tiek fizinės ryšys tarp mamos ir dukrelės yra stipriai pažeistas. Tačiau kai kyla pasirinkimo dilema, manau, kad šioje situacijoje mes privalome ir seniai turėjome tai padaryti, tarp dviejų blogybių pasirinkti mažesnę.
Aš pasirinkčiau ne materialinę gerovę, bet emocinį šiltumą, tikrai nuoširdų mamos nusiteikimą būti su vaiku. Tai mano asmeninė nuomonė žvelgiant į šią situaciją.
- Kaip galėtumėte apibūdinti aplinką, kurioje iki šiol gyvena L. Stankūnaitės dukrelė ?
- Toje aplinkoje yra labai daug pykčio, nepakantumo, agresijos ir neapykantos. Visų šių komponentų yra tiek daug, jog netikiu, kad tokioje aplinkoje gali išaugti brandi, sveika, psichologiškai subrendusi asmenybė.
- Jeigu toliau tęsis chaosas, institucijos trypčios vietoje, kažkas kažko bijos ir kratydamiesi atsakomybės vengs priimti ryžtingus sprendimus. Ar augdamas aplinkoje, kur įtampa su lig kiekviena diena vis didėja, vaikas nepatirs dar daugiau traumų, negrįžtamų procesų?
- Labai sunku būti orakulu, dar sunkiau tarti baisius žodžius, kuriuos kartais sau ištariu... Nepamirškime vieno dalyko, loginis vaiko mąstymas ima veikti sukakus 10 – 12 metų. Visi tiek filosofavimai, kontempliacijos apie tai, ko vaikas nori ar nenori, šiandien yra žiauriai neprofesionalus kliedesys. Vaikas turi norus, tačiau jiems labai lengvai daroma įtaka. Vaiko norai tiesiogiai susiję su suaugusių norais.
Logiškai apmąstytus ir išsamprotautus dalykus vaikas pradeda išduoti būdamas 10 – 12 metų, priklausomai nuo brandos ir kitų faktorių.
Įsijungus loginiam mąstymui ir suvokus, kas buvo, galimi keli scenarijai. Šiuo metu vaikas gal ir jaučiasi neblogai, nes yra dėmesio centre, tačiau ką mes darysime, kai tas dėmesys dings, ims jo trūkti?
Antrasis scenarijus, vaikas šiuo metu gyvena tik tarp suaugusių, jo vaikystė sudarkyta, galima sakyti, mergaitė jos nebeturi. Net normalių tarpusavio santykių su kitais vaikais nėra, nes ją pačiais bjauriausiais keliais išplėšė iš mokyklos. Sudarkoma visa normali vaiko raida, o įsijungus loginiam mąstymui, tai gali tapti ne tik depresijos priežastimi, tačiau netgi kilti minčių apie savižudybę, ko aš labiausia bijau.
Nenorėčiau vieną dieną išgirsti, jog mergaitė bent jau bando apie tai mąstyti. Jeigu galėčiau ištiesti ranką, tai padaryčiau kiek galima greičiau tam, kad to neatsitiktų.
- Kas lemia iki šiol tebesitęsiantį chaosą, laikinosios globėjos noras auginti svetimą vaiką, nesveikos ambicijos, ar asmeninės kažkieno nuoskaudos?
- Visą laiką sakau, mes turime baigti krizę, nes ši istorija jau sunkiai suvokiama sveiku protu. Šiandien įžvelgiu kai kuriuos kitus dalykus – N. Venckienės karą arba nenorą susitaikyti su kai kuriais komponentais.
Manau, kad šiems žmonėms labai sunku susitaikyti su tuo, kad namuose gyveno įtariamas žudikas. Todėl jaučiamas labai stiprus siekis savo brolį bei sūnų padaryti didvyriu. Kita vertus, galbūt jį padarius didvyriu būtų mažesnė gėda būnant tokio lygio teisininke, užimant teisėjos pareigas. Galbūt mažesnė gėda prisipažinti, kad esi dviejų žmonių nužudymu įtariamo veikėjo sesuo, tėvas ar motina.
Šioje situacijoje įžvelgiu suaugusiųjų psichologinį nebrandumą ir nesusivokimą, ką jie daro. Suprantu, kad teisinė sistema parodė savo neįgalumą, vertinant visais galimais parametrais. Ko gero, N. Venckienė žinojo, kad ši sistema gali būti tokia neįgali ir galėjo pasinaudoti tokiomis neįgalumo apraiškomis.