Teisme A. Bosas aiškino, kad bankas jį apgavo, nes esą 2007 metais, jis įsigydamas su akcijomis susietų obligacijų „DNB Nord“ banke tikėjosi kelių milijonų pelno, tačiau patyrė tik didelius nuostolius. Verslininko teigimu, „garantuotą pelną“ jam įkyriai siūlė pats bankas, aiškindamas, kad bet kokiu atveju jam 1 procentas nuo investuotos sumos yra garantuotas.
Prieš įsigydamas vertybinių popierių jis užstatė Palangoje turimą banko 7 milijonais litų įvertintą namą ir gavęs 20 milijonų litų paskolą, visus pinigus investavo. Paties verslininko aiškinimu namas tiek nekainuoja, tačiau esą vertinimas buvo padidintas, kad jis iš banko galėtų paimti kuo didesnę sumą pinigų ir investuoti juos į „DNB Nord“ platinamus popierius.
Istorija verta ekonomikos ir etikos vadovėlių: ir bankas, ir verslininkas, nuoširdžiai prisipažįsta esantys tiek godūs, kad nebijo ir nėmaž nesigėdija būti absoliučiai buki. Beje, ir tesimo nutartis leidžia pagrįstai manyti, kad teisėjai nesugba suvokti problemos esmės, bet sprendimus priima.
Dabar nuteistas bankas išties 2007 metų birželį-liepą platino su Pasaulio akcijomis susietas obligacijas. Klientams buvo dalinami lankstinukai (turiu vieną…), kurie aiškino - „garantuotas prieaugis — net 6 proc. per metus“, „obligacijų išpirkimo metu gausite visas savo investuotas lėšas ir prieaugį, kuris priklausys nuo padidėjusios akcijų vertės“, „jei indeksų krepšelio vertė nukris - Jums garantuojamas ne mažesnis kaip 6 proc. prieaugis“.
Mažai finansuose prakutę klientai tikrai galėjo girdėti, kad viskas bus nuostabu, nėra jokių trūkumų, nes nei žodžio apie rizikas, nei apie tai, kad galite prarasti viską, o jei investuosite skolintas lėšas, tai dar ir iki ausų prasiskolinti.
Dar daugiau. Reklamoje nebuvo nurodyta, kad investuotojas gali negauti finansinės priemonės teikiamų palūkanų ar kitos finansinės naudos; kad gali prarasti dalį ar visą investuotą kapitalo sumą; kad investuodamas skolintas lėšas (o bankas skolino pinigus šiai aferai…) netgi gali įgyti papildomų įsipareigojimų, kurie viršija investuoto kapitalo sumą.
Minėtos rizikos buvo ir yra siūlomo įsigyti investicinio produkto esminės savybės, tad informacija buvo pateikta taip, kad žmogus nežinojo, kokią katę bankas maiše slėpė. Buvo pažeistas ir reklamos koncentruotumo principas, kuris nurodo, jog informacija apie naudą ir riziką privalo būti skelbiama viename reklamos vienete. Taigi, vidutinis vartotojas buvo skatinamas priimti tokį sprendimą, kurio kitomis aplinkybėmis jis gal nebūtų priėmęs.
Rezultatas - daugybė bylų teismuose, šimtatūkstantinės kai kurių klientų skolos bankui ir tarpusavio kaltinimai. Akivaizdu, kad ana banko reklama buvo nekorektiška, melaginga, sąmoningai neprofesionali ir tikrai galėjo klaidinti vidutinį, neprofesionalų vartotoją, bet aišku ir tai, kad tas menkai ekonomiką išmanantis, naivus ir itin patiklus žmogus tikrai pasirašė sutartį, kurioje ta rizika jau buvo išdėstyta itin komplikuotų formulių pavidalu.
Pamoka brangi, daugybė valandų tesimuose ir sugadinta sveikata. Ir tuo atveju, kaip kalbame apie tuos vidutinius klientus, teismo sprendimas bausti banką pinigais, o klientus atpalaiduoti nuo nesuvoktų įsipareigojimų sukeltos naštos, tikrai logiškas.
Vis dėlto konkrečiu pono A. Boso atveju esama vieno dalyko, kuris iš esmės neleidžia pritarti tesimo sprendimui panaikinti jo įsipareigojimus bankui. Šitas verslininkas ir mokslininkas (apie tai vėliau) aiškina, kad bankas jam nepaaiškino apie galimą riziką, ir jis sutartį su banku pasirašė iki galo jos neišstudijavęs. Tiesa sakant ir juokinga, ir graudu, ir šleikštu. Juokinga, kai visuose gyvenimo būdo žurnaluose ambicingą verslo vyrą vaidinanti persona pasirodo esanti mažas berniukas, kuriam nepaaiškino, kad degtukai gali supleškinti jo žaisliukus.
Graudu, kad mokesčių mokėtojų išlaikomi teismai turi gaišti laiką ir švaistyti mūsų visų pinigus tokiems, atsiprašant, naiviems išvedžiojimams aiškintis. O jau šleikštu, kai teismas iš tikrųjų priima A. Bosui palankų sprendimą ir pripažįsta: „Na išties A. Bosas yra žioplas, neišsilavinęs, godus berniukas, bet gi jam parduodami degtukus nepaaiškino (vai, vai, vai…), kad jei brūkštelėsi, tai bus liepsnelė ir gal lauželis susikurs, o gal smėlio dėžė sudegs…“. Taip nutardamas teismas arba spjauna į veidą sveikam protui ir savo nutartį grindžia absurdu (ir melu), arba nuoširdžiai pripažįsta, kad svarsto ir teisia ten, kur nieko neišmano.
Pastaroji mintis man atrodo labai pagrįsta, nes ko vertas vien teismo nutarties pasažas, jog “atsakovai (bankas „DNB Nord“) suklaidino ieškovą dėl galimų rizikų ne dėl sąmojingų veiksmų, o dėl to, kad nepagalvojo, kad rizikų gali būti”. Na vidurinės mokyklos dešimtokas už tokį ekonominį sąmojų privalo būti įvertintas dvejetu, nes neperskaitė vadovėlio skyrelio apie rizikos ir pelno sąsajas.
Investavimo praktika ir teisė skiria dvi klientų rūšis: vadinamuosius vidutinius (taigi neturinčius specialių žinių, investuojančius karts nuo karto ir iki galo negalinčius įvertinti visos pateikiamos informacijos svarbos) ir profesionalius, kurie pakankami išsilavinę, investuoja nuolat ir gali bei privalo priimti atsakingus sprendimus.
Išdidusis ponas A. Bosas tikrai nėra avelė (vidutinis vartotojas), kokia dabar bando apsimesti: kaip viešai teigiama, jis investuoja nuolat, turi socialinių mokslų daktaro laipsnį vadybos srityje, noriai viešai dalina patarimus valstybės ir verslo valdymo klausimais. Tad žinoma, jis tikrai gali ir privalo būti priskirtas profesionalių investuotojų grupei. Tačiau blogiausia tai, kad sutapatindami vidutinius ir profesionalius vartotojus išties naikiname Lietuvoje bet kokią investavimo kultūrą ir iš esmės iškreipiame rizikos valdymo supratimą.
Kita vertus, jei jau būti iki galo logiškas, tai dabar ta aukštoji mokykla, kuri palaimino ano daktaro darbą apie strateginį korporacijų valdymo potencialą, matyt turėtų iš naujo pareikalauti laikyti egzaminus, kurie patvirtintų, kad daktaras turi elementarių investavimo ir ekonomikos žinių. Juolab, kad absoliutų jo nesusivokimą šiuose laukuose jau patvirtino net teismas, nebent aukštesnės instancijos teisme, būtų pripažinta, kad A. Bosas išties vadybos mokslų daktaras, tad suvokia nors elementarias investavimo taisykles, geba priimti sprendimus, bet tada bankas jo atveju nieko nusikalstamo nepadarė.