Tačiau apie tai, kas vyksta mūsų šalyje, ministrė visuomet turi savo nuomonę. Apie nacionalizuotą bankrutuojantį „Snorą” – irgi.
Pasirodo, dabar kalčiausi tie, kurie mėgina teisėtais būdais atgauti savo pinigus iš su triukšmu žlugusio banko.
Viską reikia išparduoti kuo greičiau! Taip aiškina I. Šimonytė, pamiršusi liaudies išmintį, sakančią, kad skubos darbą velnias neša. Ekonominė logika irgi byloja: jei ką nors nori parduoti skubiai, gausi tikrai mažiau nei po rimtų derybų.
Nepaisant to, dar likusį „Snoro” turtą bankroto administratorius N. Cooperis mėgina išparceliuoti akimirksniu.
Visa bėda, kad trukdo dirbti nesusipratę kreditoriai: tai jiems neįtinka šio užsieniečio užsiplėštas atlygis, tai kažkokia mistinė kreditorių eilė, kurios pirmoje vietoje kažkodėl atsistojo valstybė.
„Nevisiškai konstruktyvi veikla”, „tam tikri teisiniai procesai” – taip finansų ministrė kalba apie pinigus iš žlugusio banko siekiančių atgauti piliečių pastangas teismuose apginti savo teises.
Anot I.Šimonytės, visas procesas yra „šiek tiek klampus”. Todėl esą visiškai logiška, kad administratorius siekia išparduoti ką tik įmanoma net nesulaukęs kreditorių susirinkimo. Mat kitaip turtas prarasiąs savo vertę.
Gal jau tikrai surūdys „Snoro” kioskeliai, „Snoro lizingo” patalpas apsems netikėtai pakilęs Neries vanduo, o ant sostinės centre įsikūrusios „Finastos” rūmų nukris meteoritas?
I.Šimonytės žodžiais, skubiai parduodamas turtas – greitai gendantis. Ar tik nesupainiojo ministrė „Snoro” su Vievio paukštynu: dėl jo irgi rietenų apstu, o kiaušiniai tikrai greičiau pašvinksta nei metaliniai kioskai.