S. Becketto straipsnius spausdino „The Times“, „The Independent“, „The Daily Telegraph“, „The Observer“ ir kiti garsūs leidiniai. 2006-aisiais jis išleido „Mirties chemiją“ ir tapo vienu populiariausių trilerių ir detektyvų rašytoju – jo romanai jau išspausdinti 7 mln. tiražu.
Lietuviškai ką tik pasirodė naujas šio autoriaus romanas „Įrašyta kauluose“, tai antroji serijos apie kriminalistą Deividą Hanterį knyga. Visa serija išversta į 30 kalbų.
Knygoje „Įrašyta kauluose“ kuriama įtampos pilna atmosfera: prasidėjusi audra Škotijos pakrantėje esančią salą atskiria nuo likusio pasaulio. Salą, į kurią ateina mirtis. Kieno subjaurotą ir apdegusį lavoną randa detektyvas Broudis? Ar ši žmogžudystė susijusi su kitų dviejų žmonių įtartina žūtimi? Tyrimo imasi Deividas Hanteris, atvykęs į salą atostogauti. Kol jie dviese su Broudžiu ieško atsakymų, žudikas planuoja kitą nusikaltimą.
„Įrašyta kauluose“ turi visus klasikinio detektyvo elementus: apibrėžtas įtariamųjų ratas, atskirta nuo pasaulio nusikaltimų vieta – sala, visus be perstojo įtarinėjantys salos gyventojai ir daugybė versijų… Autoriui pavyksta iki pat pabaigos vedžioti skaitytoją už nosies.
Šiame interviu portale geisterspiegel.de Simonas Beckettas samprotauja, kaip jo sukurtas kriminalistas Deividas Hanteris pakeitė jo paties gyvenimą, prisimena, kaip pačiam teko ekshumuoti palaikus ir svarsto, ar yra pomirtinis gyvenimas.
- Koks žmogus slepiasi už jūsų, kaip autoriaus?
- Aš tikriausiai esu paskutinis žmogus, galintis atsakyti į šį klausimą. Manau, esu pakankamai normalus: man patinka vaikščioti pėsčiomis, plaukioti, mėgstu gerą maistą ir ramų pasisėdėjimą alinėje. Daug kam atrodo, kad detektyvų autoriai turi atrodyti kažkaip ypatingai – grėsmingi, ekscentriški, žodžiu, išskirtiniai. Tačiau dauguma autorių, kuriuos man teko sutikti, atrodo visiškai normaliai. Kita vertus, taip galima apibūdinti ir daugumą serijinių žudikų.
- Kaip paaiškintumėte, kodėl „Mirties chemija“ sulaukė tokios didžiulės sėkmės Europoje, kuri neslūgsta iki šiol?
- Geras klausimas. Daugelis skaitytojų, su kuriais teko pasikalbėti, susitapatino su pagrindiniu mano knygos veikėju Deividu Hanteriu. Jis – ne beširdis antiherojus, o paprastas, abejojantis ir klystantis žmogus, kaip ir daugelis iš mūsų. Be to, stengiuosi siužetus kurti kuo labiau įtraukiančius ir nenuspėjamus, ko ir pats kaip trilerių skaitytojas labiausiai trokštu.
- Kaip Deividas Hanteris pakeitė jūsų gyvenimą?
- Jis jau tapo mano gyvenimo dalimi. Praleidau labai daug laiko mąstydamas, į kokias situacijas jis turėtų pakliūti ir aptarinėdamas jo istorijas su savo žmona. Vis dėlto didžiausias skirtumas, lyginant su ankstesniu gyvenimu, yra tas, kad įėjęs į knygyną savo knygas matau išrikiuotas matomiausiose vietose, o ne nugrūstas į tolimiausią kampą. Šį pasikeitimą labai vertinu.
- Deividas Hanteris – įdomi asmenybė, abejojanti, klystanti, tačiau norisi su ja tapatintis. Kaip kūrėte šį personažą? Ar jis turi prototipą tikrame gyvenime? Kiek Simono Becketto slypi Hanteryje?
- Hanteris „gimė“ netrukus po mano apsilankymo Tenesio „Body Farm“ (Kriminalinės antropologijos centras – red.) 2002-aisiais. Tuo metu dirbau nepriklausomu žurnalistu ir norėjau parašyti straipsnį apie JAV policijos kriminalistų mokymų kursą. „Body Farm“ vadovauja tikri kriminalistai antropologai.
Teritorija apima apie du hektarus miškingos vietovės, kurioje laikoma nuo dviejų iki trijų tuzinų žmonių kūnų, esančių skirtingose irimo stadijose. Ten praleidau keletą dienų ir turėjau galimybę stebėti policininkų mokymus inscenizuotose nusikaltimo vietose, bet su tikrais lavonais. Tai buvo įspūdinga patirtis, ir grįžęs supratau, kad apie tai, ką mačiau, noriu parašyti knygą. Visų pirma nusprendžiau, kad mano pagrindinis veikėjas bus ne amerikietis, o britas – taip atsirado Deividas Hanteris.
- Jūs apsilankote tose vietose, kur vyksta jūsų knygų veiksmas, kad aprašomas gyvenimas atrodytų kuo autentiškesnis. Kodėl „Įrašyta kauluose“ veiksmas nukeltas į Škotijos salą ir į kokią salą iš tiesų buvote nuvykęs rašydamas šią knygą?
- Pabuvojau įvairiose Škotijos salose, pavyzdžiui, Islajuje ir Juroje – Hebridų salyne. Sužinojau, kokios nykios ir drauge gražios jos gali būti, labiausiai žiemą.
Rašydamas „Įrašyta kauluose“, aplankiau ir Šetlando salą, ir mažą salelę Foulą su mažiau nei 30 gyventojų ir stačiausiomis uolomis visoje Jungtinėje Karalystėje. Man padarė didžiulį įspūdį, kaip lengvai ir greitai šios vietovės gali būti atkirstos nuo išorinio pasaulio, dažnai ryšys su sausuma nutrūksta net kelioms dienoms ar savaitėms. Man pasirodė, kad čia slypi didžiulis dramaturginis potencialas. Įsivaizdavimas, kad Hanteris panašioje saloje tyko žudiko maniako, buvo per daug gundantis, kad jo nepanaudočiau.
- Skaitant akivaizdu, kad rašydamas romanus labai kruopščiai renkate medžiagą. Papasakokite, kaip vyksta tiriamasis darbas? Ar Jūs pats dirbote „Body Farm“ ar lavoninėse?
- Ne, pats niekada ten nedirbau. Tačiau tuo metu, kai rinkau medžiagą kaip žurnalistas, viską mačiau ir patyriau betarpiškai. Paskutinę dieną vienas iš besimokančiųjų priėjo prie manęs ir padavė apsauginį kostiumą, įmautes batams ir pirštines sakydamas, kad man galima prisijungti prie jaunųjų policininkų ir dalyvauti iškasant lavoną. Taigi paskutinę savo popietę Tenesyje praleidau ekshumuodamas du lavonus, kurie pusmetį išbuvo užkasti.
Tai patirtis, kurios greitai tikrai nepamiršiu. Tačiau kiti tiriamieji darbai ne tokie sukrečiantys. Aš įsitikinęs, kad renkant medžiagą būtina pasitelkti ekspertus, skaityti specialiąją literatūrą ir naudotis internetu.
Taigi rašydamas knygą, kurioje Deividas Hanteris apsilanko „Body Farm“, ilgai susirašinėjau su jos direktoriumi, labai man padėjusiu ir net maloniai sutikusiu perskaityti rankraštį. Be to, daugybės dalykų elektroniniu paštu klausinėjau JAV kriminalistų, su kuriais ir šiandien tebebendrauju. Aš kaip žurnalistas įpratęs klausinėti, o tai labai padeda, kai reikia atlikti tyrimą.
- Apsilankymas „Body Farm“ inspiravo straipsnį. O ką jūs jautėte ten būdamas? Galbūt „Mirties chemiją“ parašėte, mėgindamas susidoroti su savo jausmais ir įspūdžiais?
- Ko gero, taip. Pradžioje labai nervinausi, nes visai nežinojau, ko tikėtis, kaip į tai reaguosiu. Taip pat jautėsi ir mokytis atsiųsti policininkai, nes ir jie nebuvo patyrę nieko panašaus. Ten atvykome anksti ryte. Kai atsidarė „Body Farm“ durys, pamatėme ilgą virtinę kirmėlių, šliaužiančių per žolę. Kiekvienam iš mūsų teko apžiūrėti kirmėles pro lupą, ir nustatyti, iš kur jos atšliaužė – jos savo kelionę pradėjo yrančiame kūne, gulėjusiame žolėje už keleto metrų nuo mūsų.
Tai buvo labai neįprastas momentas, vienas iš tų, kurie inspiravo „Mirties chemijos“ pradžią. Labai stebino tai, kaip greitai mes visi apsipratome su šia situacija. Tyrimų įranga stimuliuoja darbą, čia viskas turi aiškų tikslą.
Man tebebūnant „Body farm“, spaudoje plačiai nuskambėjo pranešimas apie pagrobtą ir nužudytą mergaitę. Žudikas netrukus buvo sučiuptas. Kai šią žinią išgirdome per televiziją, vienas iš mokymuose dalyvavusių policininkų atsisuko į mane ir pasakė: „Štai dėl ko mes čia esame“.
- Ar kaip jūsų veikėjas Tomas Libermanas, ketinate savo kūną po mirties skirti mokslo tyrimams?
- Esu apie tai galvojęs, bet nieko šia linkme nesu padaręs. Be to, aš gyvenu Jungtinėje Karalystėje, tad būtų nelabai prasminga savo palaikus atiduoti „Body Farm“.
- Ar dėl kriminalistikos žinių, kurias sukaupėte, ėmėte labiau bijoti mirties? Ypač to, kas nutiks jūsų kūnui? Ar dar tebetikite pomirtiniu gyvenimu?
- Dalyvauti atliekant tokius tyrimus – itin blaivinanti patirtis. Matai visus tuos yrančius palaikus ir suvoki, kad visi jie anksčiau buvo gyvi žmonės su savo gyvenimais ir problemomis. Tai verčia prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų yra mirtingas.
Tačiau ilgai gromuliuoti šią temą nėra prasminga.
Jeigu ir esama prasmės, tai tik tokios, kad kiekvienas savo gyvenimą turime nugyventi kuo geriau. O į klausimą apie pomirtinį gyvenimą tegaliu atsakyti kaip ir daugelis žmonių: nežinau, ar jis egzistuoja.
- Kaip toliau klostysis Deivido Hanterio gyvenimas? Veikėjas kelia daug klausimų, į kuriuos antrojoje knygoje atsakymo nerandame. Ar jis nuo mūsų slepia dar kokių nors paslapčių? Ar jis sutiks naują savo gyvenimo meilę?
- Manau, būtų sąžininga pasakyti, kad būsimos knygos išduos daugiau Hanterio praeities detalių.
O kalbant apie tai, ar jis sutiks savo didžiąją meilę... Dar palaukite, išgerkite puodelį arbatos.